BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.
Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?
Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.
Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.
Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…
Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.
Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.
kaskaityti.lt 