Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

DE WIND, Eddy. Galutinė stotis – Aušvicas [vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice]. Iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 236 p.

Todėl Aušvicas toli gražu nebuvo vien plataus masto žmonių naikinimo tvirtovė. Su savo fabrikais ir kasyklomis jis buvo neatsiejama ir gyvybiškai svarbi sudedamoji Aukštutinės Silezijos pramoninio regiono dalis, naudojanti pigiausią pasaulyje darbo jėgą. Čia darbininkams nereikėjo mokėti algų, o išlaidos maistui buvo itin menkos. Kai jėgos išsekdavo ir juos išsiųsdavo į dujų kameras, darbo jėgos išteklius – darbo našumo rodikliai turi išlikti tie patys – lengvai papildydavo žydais ir politiniais priešais, kurių Europoje dar buvo gausu.

Viskas – knygoms apie Aušvicą ir holokaustą – laikinai stop. Lai čia ir bus paskutinė skaityta, nes tikrai pradėsiu pritarti šiame žymiajame straipsnyje išsakytoms mintims.

Pagrindinis šios knygos išskirtinumas – ji yra parašyta Aušvice. Kai naciai paliko stovyklą ir dalis nebepajėgusių ar nenorinčių niekur trauktis kalinių liko laukti artėjančių rusų, vienas Olandijos žydas surašė visus išgyvenimus į rastą sąsiuvinį. Teigiama, kad tekstas nekoreguotas, toks, koks ir buvo užrašytas.

Kokio nors stebuklo tikėtis nereiktų. Skaityti įdomu, bet kažin, ar ką naujo pavyks sužinoti. Na, gal dar kartą pergyventi tą baisią kasdienybę ir pasidžiaugti, kad gyvename kitais laikais. Beje, kai kurie įvykiai ganėtinai prieštaringi. Nagi, ar tikrai realybėje galėjo įvykti toks neįtikėtinas vyriausiojo nacių gydytojo poelgis?

Tiesa, vienas dalykas nustebino. Istorija papildyta ir autoriaus nuomone, vertinimais, pamąstymais, diskusijomis su likimo broliais. Ir čia būtų tikrai nieko blogo. Bet kodėl kai kurias vietas skaityti ganėtinai nemalonu? Pavyzdžiui, dėl visų baisybių kaltinami ne naciai, bet visa vokiečių tauta. Labai jau kategoriška… Juk dėl Stalino padarytų nusikaltimų nekaltiname visos rusų tautos? Ar ne?

Žinoma, knygos tema labai svarbi. Ypač vertinant faktą, kad net trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą!  Žinoti būtina. Gerai, kad rašomos ir leidžiamos knygos. O jau skaitytojui pačiam rinktis, kiek ir kokias tas knygas skaityti.

Heather Morris. Cilkos kelias.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

HARGRAVE, Kiram Millwood. Malonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 366 p.

Bet staiga jūra pakyla, dangus griūva ir orą perskrodžia žalzganas žaibas, akimirką nutvieksdamas tamsą akinama šviesa. Mamatė, išgąsdinta blyksnio ir griausmo, pripuola prie lango – susidūręs su jūra dangus drioksteli taip, lyg būtų skilusi pati žemė, padais ir stuburu joms perbėga virpulys, Marena įsikanda liežuvį ir gerklėje pajuntą karštą sūrumą. 
[…]
Jai bežiūrint, paskutinis žaibo tvyksnis nušviečia įžūliai nurimusią jūrą ir iš gelmės iškyla irklai, vairai, visas korpusas su stiebu ir rūpestingai sukrautomis burėmis – netikėtai išniręs povandeninis miškas. Tik jų vyrų nė ženklo.
Kūčios.

Šitoje mistika alsuojančioje knygoje, nukeliančioje į pačią Norvegijos šiaurę, svarbiausias yra Žodis. Taip užrašyta istorija tiesios svaigina, įtraukia į visai kitus laikus, kitus pasaulius, tarsi pats viską matytum ir jaustum. Yra ir kitas svarbus Žodis. Tikėjimo, pačia blogiausia prasme, kuomet jis pamažu vista pačiais tamsiausiai prietarais, be gailesčio žudančiais žmones.

Pirmiausia sudomino tas mistinis elementas – vieną kūčių vakarą kažkur Norvegijos šiaurėje esančioje Vardės saloje žūsta visi vyrai. Moterys lieka vienos. Joms reiks kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tokia nuo pasaulio atskirta, vienišų, bet savimi galinčių pasirūpinti moterų bendruomenė greitai sukelia įtarimų. Už lango juk dar tik XVII amžius. Pasaulio reikalus tvarko vyrai, o visus keblumus greitai išsprendžia laužas. Su visomis į jį sumestomis raganomis.

Taigi, knyga pirmiausiai sužavėjo savo kuriama atmosfera. Panašu į H. Kent, o taip pat į E. Donoghue Stebuklą. Jei leidiesi, tekstas visiškai lengvai perkelia visai kitur, į, dažnai tamsos ir prietarų kamuojamus pasaulius. Visai kas kita siužetai. Ir personažai. Malonėse svarbiausios buvo dvi: Marena ir Ursa. Abi iš visai kitokių pasaulių, abi likimo nelepintos, gal todėl taip gerai supratusias viena kitą. Tik va, tas tolimesnis jų likimo vingis šiek tiek nuvylė – nagi, ar be tokių nuspėjamų siužeto posūkių jau nebegalima parašyti geros knygos? Tai buvo didelis minusas, šiek tiek apkartinęs skaitymo džiaugsmą.autor

Bet kai darsyk vartau knygą ir skaitinėju ištraukas, dar kartą pajaučiu tą atmosferą ir nuotaiką, tad visi minusai nutolsta. Autorė amerikietė, gal todėl neišvengta ir holivudo. Bet vis tiek, kaip gerai parašyta, kaip malonu skaityti. Ir ne taip labai prailgsta laukimas, kol vėl atsiras kokia nors panašios tematikos knyga.

Kas rytą, kas vakarą ir kaskart pavalgęs Absalomas parklumpa ant kelių ir meldžiasi taip karštai, kad vargu ar jai pavyktų jį atitraukti, net jeigu laivas skęstų. Parėmęs kaktą sunertomis rankomis, krutindamas lūpas jis poteriauja taip dėmesingai ir susikaupęs, kaip niekada nesielgia su ja. Širdyje Ursa keikia Agnetės meilės istorijas, meilius motinos žvilgsnius, skirtus tėvui, nepadorų virtuvės tarnaičių, kai jų dar turėjo, kikenimą išvydus pasiuntinuką su prekėmis.
Ar jos žinojo, kas yra meilė, tačiau melavo?

Mary Beth Keane. Šiltinė.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

KEANE, Mary Beth. Šiltinė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 396 p.

Tada ji vėl patikėdavo nenužudžiusi to berniuko, kaip ir nenužudė jokių kitų žmonių tame dideliame, plačiame ir bjauriame pulsuojančiame mieste. Iš tikrųjų būtų juokinga, jeigu tik tie žmonės nebūtų pasielgę nusikalstamai, uždarydami ją, vieną moterį, virėją, kai tuo metu kiekviename Amerikos kampelyje tūno koks nors užkratas, laukiantis, kol bus išjudintas ir paleistas į laisvę.

Šiltinė labai gerai atspindėjo šio pavasario aktualijas. …. Buvau su vaikais Italijoje. Grįžau. Jaučiuosi gerai. Vaje, mokytojai neleidžia mano vaikams ateiti į mokyklą!! Bet gi mes jokių simptomų nejaučiame. Kokia diskriminacija! Kokia neteisybė!….

Jeigu tokios ar panašios antraštės matytos, pažįstamos ir jau buvo gerokai atsibodusios pavasario pradžioje – nieko tokio. Ne jūs pirmi, ir siautėjantis virusas – tikrai ne naujiena. Virusų buvo, yra ir bus. Knygoje apie vieną iš jų – šiltinę, ir apie vieną moterį – šios ligos nešiotoją – niekaip nesuvokusią, kad, net nejausdama jokių simptomų, gali užkėsti ir net pražudyti daugybę aplinkinių.

Štai taip trumpai ir parašiau, apie ką knyga. Apie tikrą virusą, tikrus žmones ir tikrus įvykius. Apie XX a. pradžios Niujorką, apie airius imigrantus, apie sunkų gyvenimą, kurį teko gyventi. Bet svarbiausia – apie vieną moterį – Merę, kuriai nepasisekė būti tokiai, kaip visos.

Knyga patiko. Labai įtraukė, labai įsijaučiau. Vieni jausmai keitė kitus, ir ne, tai nebuvo vien tik gailestis ir užuojauta. Tarpais Merė užsispyrusi kaip kokia asilė ir naivi, kaip kokia mažametė. Žinoma, jai gresiantis karantinas – toli gražu ne varganos dvi savaitės. Ne. Teks iškęsti kur kas daugiau.

Ant knygos užrašas, kad ši demonizuota moteris – Šiltininkė Merė – pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas. Taip atsirado Alfredas. Kasdienis gyvenimas, kasdieniai reikalai, meilės ir nemeilės. Dvejonės ir sprendimai. Ne, nereikia klaidingai manyti – Merė nebuvo kokia verksnė ar mėgstanti savigraužą. Ji kovotoja. Kovojanti su tuo, kas jai nesuprantama, nesuvokiama ir atrodo taip neteisinga.

Įdomu, knyga man nekelia jokių asociacijų su jokia kita. O norėtųsi tokių tikrų istorijų paskaityti daugiau. Turite ką pasiūlyti?

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

PRESCOTT, Lara. Mūsų čia nebuvo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

Filmo gale, kai pradėjo rodyti kūrėjų sąrašą, visos šluostėmės akis. Daktaras Živaga yra istorija ir apie karą, ir apie meilę. Vis dėlto praėjus daugeliui metų mes geriausiai prisimename istoriją apie meilę.

Sakyčiau, čia geriausia skaityta šio karantininio pavasario knyga. Paskutinį puslapį užverčiau jau seniai, bet vis atidėliojau šį įrašą. Taip, ji man labai patiko, sunku net apibūdinti, kodėl. Patiko, ir tiek.

Daktaras Živaga jau yra perskaitytų knygų sąrašuose, ir, kažkada, beveik prieš dešimt metų, įspūdis buvo tikrai stiprus. Taip, tai buvo detalus to laikmečio pasakojimas. Bet man – labiau meilės romanas. Iki šiol prisimenu tuos širdį draskančius jausmus  ir tokius kinematografinius kančios aprašymus, kad tiesiog užsimerkusi galėjau viską matyti.

Šiame šnipų, tiksliau šnipių, romane aprašyti faktai tikriausiai daug kam girdėti: apie patį rašytoją, apie Nobelio premiją, apie tai, kaip jis buvo priverstas jos atsisakyti. Nežinia, kiek autentiškai autorė pavaizdavo Boriso Pasternako gyvenimą, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jos įsivaizduojamus kasdienius įvykius. Bet daug ko ir nežinojau. Ir apie Italijos leidėjus, ir apie pastangas išplatinti knygą. O kur dar tas slaptas planas, kuriam ji bus panaudota. Ir tikėta, ir netikėta. Jungiu gūglą. Jis čia tikrai pravers.

Labai patiko siužeto vingiai: Rytai – Vakarai. Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, neįsivaizduojamai skirtingi gyvenimai. Įtraukia. Blaškaisi čia pirmyn, čia atgal ir sunku pasakyti kas intriguoja labiau – Laros meilė ir likimas ar Salės ir Irinos nuotykiai.

Stenografisčių balsas. Va, kas padarė knygą išskirtine, kitokia, nei koks istorinis, nuotykinis ar šnipų romanas. Stenografistės, tarškindamos mašinėlių klavišus ir tuo pačiu viską matydamos ir girdėdamos, suteikė visai istorijai tokią ypatingą, paslaptingą, intriguojančią ir net romantišką atmosferą. Dėl jų balso užvertus paskutinį puslapį dar nesinori padėti knygos į šalį, ir dėl jų knyga tarsi tapo kitokia, nei galėjo būti.

… galėjai pagalvoti, kad tos moterys stenografistės arba sekretorės ir galbūt buvai teisi. Bet galėjai ir klysti. Sekretorė: žmogus, kuriam patikėta paslaptis. Iš lotynų kalbos žodžio secretus, secretum. Visos spausdinome, bet kai kurios iš mūsų užsiimdavo ir kai kuo daugiau. Mes nė puse lūpų neprasitardavome apie tai, ką veikiame kasdien po to, kai uždengiame savo spausdinimo mašinėlę. Skirtingai nei kai kurie vyrai, mokėjome saugoti savo paslaptis.

 

 

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?

Noah Gordon. Savi keliai.

Noah Gordon. Savi keliai.

GORDON, Noah. Savi keliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 352 p.

Erdžė įjungė grotuvą ir atsisėdo virtuvėje. Dabar Mocarto koncertas suskambo kitaip, pakiliai, pasakodamas apie džiaugsmą ir viltį. Ji klausėsi susidėjusi delnus ant pilvo ir pamažu rimo. Muzika bangavo ir stiprėjo. Erdžė jautė, kaip nuo ausų ji sklinda nervų takais, per kaulus ir audinius, nepristigdama galios nukeliauti iki sielos, iki pačių būties gelmių, į tą tvenkinėlį, kur jau plaukioja mažoji žuvytė.

Tai bene gražiausia vieta visoje knygoje. Nes autorius sentencijoms nesimėto ir tekste jokios pompastikos nėra. Toks kasdienis pasakojimas apie vienos moters gyvenimą.

Tai trečioji trilogijos knyga apie gydytojų Koulų giminę. Šį kartą mes vėl Amerikoje, kažkur 1994 metais. Koulų giminės tradicijas šį kartą perėmė moteris. Susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis ji meta gerai apmokamą darbą Bostone ir išvyksta į provinciją. Kaip kokia daktarė Kvyn, jei atsimenate tokią iš senesnių laikų. Arčiau gamtos, į kaimą, arčiau paprastų žmonių. Ir tas siužeto posūkis man labai patiko.

Skaičiau ir stebėjausi, rodos viskas buvo ne taip ir seniai, bet kaip viskas kitaip. JAV atrodo kaip kokia trečiojo pasaulio šalis – milijonai žmonių neturi medicinos draudimo ir jiems sveikatos priežiūra paprasčiausiai neprieinama (kažin, kaip dabar, ar kas pasikeitė?). Daktarė neturi nei mobilaus, nei normalaus kompiuterio, o apie fakso aparatą pasakoja su pasididžiavimu….

Ir vėl mano nuomonė su daugumos skaitytojų nesutaps – tai tikrai nėra kokia nors bloga knyga. Ar ji prastesnė už pirmąją, ar antrąją dalį? O kodėl turėtų? Priešingai, man tikrai buvo labai įdomu skaityti ir šių dienų (jei dar taip galima pavadinti) istoriją, dabartinius rūpesčius ir problemas. Jos negalima lyginti nei su viduramžiais, nei su Amerikos pilietiniu karu. Tiesiog dabar yra dabar, ir tas visas istorijos fonas puikiai tiko. Nes gyvenimas teoriškai yra toks pat, kaip ir prieš tūkstantį metų – žmogus gimsta, patiria vienokių ar kitokių išgyvenimų, vienaip ar kitaip nugyvena tą savo gyvenimą ir, kaip bebūtų gaila, miršta.

Tai tikrai užskaitau šią dalį, visai gražiai ji apvainikavo ir užbaigė visą trilogiją. O norintiems istorinio fono – knygynuose jau naujausia autoriaus knyga – Gydytojas iš Saragoso. Ją dabar ir skaitau.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

KROSS, Jaan. Lyno akrobatas [romanai]. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 564 p.
Tarp trijų marų. Baltazaro Rusovo istorija.

– Kaipgi?.. Šrioderis juk pasimirė ir…
– Ir todėl kas nors kitas turi parašyti tokį laišką.
– Kas?
– Mes neturime geresnio vyro už tave.

Oi, kaip mane apgavo viršelis! Maniau bus paprastas istorinis romanas apie Livonijos metraštininką Baltazarą Rusovą. Paprastas. Bet paprastų romanų aprašymuose nerašoma, kad rašytojas yra prestižinių premijų laureatas ir daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas? Nerašoma. Taigi, šie romanai tikrai nepaprasti. Netgi labai ypatingi.

Čia nepralėksi akimis per porą vakarų. Tekstu mėgaujiesi, nesvarbu, kad skaitai ne originalo kalba. Ta visa senovinė atmosfera greitai įsiurbia ir labai nesunkiai nukelia beveik pusę tūkstantmečio atgal, į Livoniją, į tų laikų gyvenimą. Labai priminė kažkada skaitytus Matininkų laikus. Bet šalis ir laikas ne tas.  Čia XVI a., Talinas. Lyno akrobato istorija prasideda paprasto berniūkščio Palo gyvenimu ir įspūdžiais. O tai didžiulis pliusas – įdomu skaityti apie žmones nuo pat jų mažų dienų. Metai bėga, Talino gatvėmis vaikštinėja jau jaunuolis Palas ir stebėtinai sugeba visur įsivelti. Kur reikia, ir kur nelabai. O čia, kur buvus, kur nebuvus, jau ir pirmoji meilė…

Taip, be to įspūdingo senovę primenančio teksto romanai išsiskiria ir istoriniu kontekstu. Juk pasakojama apie būsimąjį garsiausią Livonijos metraštininką. Tų laikų šalių istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė, o čia jos pakankamai daug ir įtaigios. Tikras tų laikų paveikslas, intrigos, karo nuojautos. Baltazaras juk paprasto vežiko sūnus. Todėl viską stebi ir iš paprasto kaimiečio, ir iš įtakingo valdininko pusės. Pamažu, pamažu, jis kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol pradeda dalyvauti svarbiuose, ne tik atskirų žmonių, bet ir šalių likimus lemiančiuose įvykiuose.

Knygoje romanų tetralogijos pirmi du romanai. Aišku, istorija baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje. Nekantriai laukiu likusių dviejų!

Anika… matai, aš atsistoju nuo sijos krašto ir žingsniuoju pagal saulę, išilgai akmeninės baliustrados su pilioriais aplinkui varpus. Žemai – to didžiulio svetimo miesto gelsvai raudoni stogai. Po kairei – tos žemės vėjas ir debesų šešėliai, ir saulės ribuliai. Po dešinei – negirdimas varpų skambėjimas. Ir saujoje laikau šį tavo laišką, kuris spurda vėjyje it gyva kielė… Prisipažįstu pačiam sau ir tau: jeigu Viešpats dabar man duotų ženklą, jeigu balsas dabar tartų čia aukštai: „Baltazarai, kodėl tu nori nuleisti inkarą tame svetimame mieste, toje svečioje žemėje? Kodėl tu nori atsidėti tiems svetimiems kivirčams, kurių knibždėte knibžda ta šalis? Jeigu dar iki to, kai tu prasižiojai, ketindamas išsakyti tai, ką savo širdyje manei esant mano valią, taip, tau dar iki to atėjo įsakyti, ką tu turi manyti esant mano valią! Baltazarai, tau jau dvi su puse dešimtys metų, ir to ganėtinai daug pradėti galvoti ir apie tėvo kapą, ir apie savo vaikų lopšį. Baltazarai, nuodugniai pasverk savo širdį ant svarstyklių lėkštės, ar visa tat ne grynai tavo puikybė, verčianti tave gvieštis tos marmuro sakyklos čia, žemai, šioje bažnyčioje, kad tu nepajėgi savęs paklausti: kokią dalį tavo siekio likti čia sudaro troškimas tarnauti (man, tikrai taip, tačiau, beje, ir sidabrui, pripažink!) ir kokio dydžio dalį – išdavystė daugelio tolimų nebylių dalykų, kuriuos lengviau išduoti negu mane… ir sidabrą… Ir pasvarstyk, ar tu tikrai bijai pargrįžti namo dėl to, ką vienas atgulęs žemėn žmogus apie tave pasakė Anikai, – ir, ko gero, ne vien jai, tad tavo pasilikimas čia iš tiesų bus bėgimas?! Baltazarai – argi tu jau nebetiki galia to stebuklingo gėrimo, kurio gurkštelėjai tame, dar aukštesniame už šitą, bokšte?.. Baltazarai…“

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

WHITEHEAD, Colson. Požeminis geležinkelis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Alma littera, 2018. 328 p.

– Požeminis geležinkelis yra daugiau negu tie, kurie jį eksploatuoja, – jis dar ir visa tavo esybė. Ir mažosios atšakos, ir didžiosios magistralinės linijos. Turim naujausių lokomotyvų ir pasenusių variklių, turim ir drezinų, tokių kaip ana. Jis eina visur – į mums žinomas ir nežinomas vietas. Turim štai šį tunelį, einantį po mumis, bet niekas nežino, kur jis veda. Jeigu turim šį veikiantį geležinkelį, bet nė vienas mūsų jo neperpranta, gal tau pavyks tai padaryti.
Kora jam atsakė nežinanti, kam tas geležinkelis ar ką jis reiškia. Ji žinanti viena: bėgti ji nebenori.

Aš nerekomenduoju knygų. Nesakau, kad būtinai perskaityti tą, ana labai gera, o pastaroji – visiškas šlamštas. Smagu, kai kiekvienas skaitytojas turi savo nuomonę ir pats nusprendžia, skaityti knygą ar ne. Ir aš visada sprendžiu pati. Tačiau su šia knyga buvo kitaip.

Skaičiau daug atsiliepimų, kaip ji nuvylė, nepateisino kažkokių lūkesčių, buvo per silpna, ar priešingai, per daug sudėtinga. Kažkodėl patikėjau ir išbraukiau ją iš norų sąrašo. Ir vos neprašoviau. Knyga puiki, man tikrai labai patiko.

Amerika, Džordžija, medvilnės plantacijos, ir, žinoma, vergovė. Žiauri vergovė. O Korai nepasisekė dvigubai – ji ne tik paprasta vergė, bet ir atstumtoji tarp kitų plantacijos vergų. Plantacijos šeimininkas – tikras blogio įsikūnijimas. Visiškai nekeista, kad, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, mergina ryžtasi bėgti. Į šiaurę, į vergovę pasmerkusias valstijas, į Kanadą. Į laisvę.

Labai patiko pats teksto ir pasakojimo stilius. Detalė po detalės susipažįstame su personažais. Žingsnis po žingsnio sekame jų pėdsakais, nuotykių ir laisvės link. Keliaujame per kelias valstijas – kiekvienoje iš jų savas požiūris į juodaodžius, savos tradicijos. Akyse mirga kadrai iš 12 Years a Slave   filmo bei įspūdžiai iš knygos Auksinės šaknys.  Kaip tai paveiku! Kiekvienas personažas toks įsimenantis. Vaizduotei darbo į valias. Įkvėpta knygos, bandžiau žiūrėti ir panašaus turinio serialą Underground , bet dar per sunku, per daug viskas šviežia.

Knyga puiki, o neigiamas komentarais vadovautis ne visada verta.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.