Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

STEINSDÓTTIR, Kristín.  Šviesė [romanas]. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 222 p.

Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?

Pirmas sakinys: Išsiruošia auštant, stabteli ir žvilgteli atgal.

Gausioje šeimoje auga tėčio mylima dukrytė, visų vadinama Šviese. Iš tikrųjų ji Paulina ir kol kas mėgaujasi beveik nerūpestinga vaikyste. Kol kas. Su kiekvienais metais kaupiasi vis daugiau, vis įvairesnių, ir džiaugsmingų, ir skausmingų patirčių. Pamažu, žingsnis po žingsnio, kol vieną dieną nematomas didžiulis paukštis užgula moters krūtinę visu savo svoriu, kuriuo nebeįmanoma pakelti.

Tai tikra, pagal autorės močiutės gyvenimą parašyta istorija apie moterį, išgyvenančią dvasios ligą XX a. Islandijoje. Laikotarpį tikrinau kelis kartus – skaitant atrodo, kad laikai dar senesni. Mat Šviesės namai tolokai nuo Reikjaviko. Ne tiek kilometrų prasme, bet sunkumais kelionėje, kuriuos tenka įveikti. Šviesei teko Reikjavike ne tik pabūdi, bet ir mokytis mergaičių mokykloje, ten išmoko siuvėjos, mezgėjos amato ir net groti vargonais. Bet tas nematomas paukštis vis tiek tykojo ir laukė progos pasirodyti. O tų progų buvo daug.

Labai, labai gera knyga. Parašyta Šviesės akimis, tuo su niekuo nepalyginamu islandišku stiliumi. Skaitant atrodo, kad gyvenimas tiesiog sunkus ir ne visada teisingas. Juk kam kada nors nėra skaudėję širdies, kas neturėjo išgyvenimų ar nebuvo užkluptas negandų? Bet Šviesės išgyvenimai kitokie, ir, kuomet į pasakojimą įsiterpia kiti balsai, pajunti tikrų tikriausią sukrėtimą. Štai taip. Tiesiog.

Nepaisant skaudžios temos, tekstas labai gražus. Ir viltingas. Kad ir koks liūdnas Šviesės gyvenimas, jai pasisekė. Anūkės rašytojos dėka ji taip gražiai įamžinta knygoje.

Skandinavų tekstai nenuvilia. Į įsimintinų knygų lentyną.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

MILLER, Madeline. Achilo giesmė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 382 p.

– Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. – Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna.

Pirmas sakinys: Mano tėvas – karalius, karalių sūnus.

Čia nebus pats geriausias knygos aprašymas. Gaila, nes Kirkė tikrai nuostabi, pačias geriausias emocijas palikusi knyga. Achilas… Na, su Achilu viskas kiek kitaip.

Taigi, Achilas. Kas gi nežino tos mokyklinės istorijos – norėdama sūnų padaryti nemirtingu, jūrų deivė Tetidė išmaudė jį Stikso upėje. Bet planas nelabai pavyko, nes sūnų laikė už kulno. Deja.

Istorija graži. Va taip imi ir nusikeli į tuos senovės mitus. Nuotraukos iš mokyklinių knygų ima, ir atgyja. Kažkur vaikšto gudrusis Odisėjas, žvanga kalavijai, skrieja karo vežimai, verda meilės dramos, sužlugdžiusios garsiąją Troją. Viskas labai kinematografiška, tiesiog stovi kažkur nuošalyje ir matai, kaip kuriama istorija. Tai tikrai didelis pliusas autorei.

Ir kas gi man neįtiko? Meilės kančios. Virkaujančios moterys literatūroje yra tragedija, virkaujantys vyrai – katastrofa. Netikra man ta Achilo ir Patroklo meilė. Saldi ir perdėta. Taip taip, kai šiek tiek atitolsti nuo knygos, pasimiršta detalės, tuomet ta meilės istorija gal ir atrodo graži ir didinga. Bet ditirambų nebus. Troškau dar vienos istorijos apie, kad ir mitines, bet stiprias asmenybes. Juk tam tie mitai ir buvo kuriami, ar ne? Achilas buvo aristos achaion. Kūnu. O siela – tik dabar vienas eilinis berniokas.

Ar nuvylė mane autorės sukurtas Achilas? Ne! Tai juk vienas žinomiausių mitų herojų. Jo žmogiškos savybės (jis juk ir buvo mirtingasis) yra tokios, kokios yra (arba kokias jas įsivaizdavo autorė). Kartais naivios ir vaikiškos, kartais tokios pažįstamos, o kartais taip beviltiškai beprasmės, kad belieka tik apgailestauti ir, ech, jau ta jaunystė…

Kuo didesnis paminklas, tuo didesnis žmogus. Kapui graikai suranda didžiulį baltą akmenį, kylantį į dangų. Ant jo parašyta ACHILAS. Akmuo stūksos, bylodamas visiems pro šalį einantiems, kad jis gyveno, mirė ir vėl gyvena atmintyje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

WHITEHEAD, Colson. Nikelio berniukai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

2020 m. Pulitzerio premija

Jis sakė: „Netylėsiu“, o pasaulis liko nebylus. Elvudas, tie jo gražūs moraliniai imperatyvai, tos puikios mintys apie žmogaus gebėjimą tobulėti. Apie pasaulio gebėjimą pasitaisyti.

Pirmas sakinys: Net mirę berniukai kėlė rūpesčių.

Galvoju, ir kam skaityti tokias baisias knygas? Na taip, pasaulis ne rožinis, lialialia… bet kartais tas kuriamas siaubas, norint tiesiog šokiruoti skaitytoją, darosi toks atgrasus, kad tiesiog norisi tos rožinės spalvos, nors tu ką.

Bet yra kaip yra – dar viena baisi knyga į sąrašą. Apie tikrai egzistavusią Nikelio mokyklą ir joje vykusias baisybes. Apie du draugus – priešingybes, Ternerį ir Elvudą. Apie, rodos dar visai neseniai egzistavusį rasizmą, kuris, kaip nedrąsiai užsimenama knygoje, egzistuos visada.

Bet kažkada septintame dešimtmetyje gyvavusi Nikelio pataisos mokykla buvo negailestinga ne tik juodiesiems, bet ir baltiesiems berniukams. Buki, žiaurumo ištroškę prižiūrėtojai su džiaugsmu bausdavo už menkiausias smulkmenas. Išgyventi Nikelį galėjo tik tvirčiausi, gudriausi ir apsukriausi.

Ir į tokią mokyklą patenka romantikas Elvudas, su savo pasaulio suvokimu, įgytu klausant 1962 metų plokštelės „Martinas Liuteris Kingas Siono kalne“.

Žiaurumas šokiravo. Kažin, ar dar pasitaiko vertingų knygų, kuriose nebūtų vaikų pedofilijos, juodaodžių persekiojimų, homoseksualų problemų, smurto prieš kitus ir prieš save? Toks įspūdis, kad nedaug. Nepaisant to, knyga tikrai patiko, istorija labai gerai perteikta, pasakojimas, kaip ir Požeminiame geležinkelyje įtraukia ir intriguoja. Autorius tikrai moka rašyti ir pasirinkti temas, kurioms abejingų mažai.

Viskas kaip pradžioje, taip ir dabar – stipresnis visada norės nuskriausti silpnąjį. Visada.

Bet ar kada nors bus kitaip? Vargu.

Tamsa negali išsklaidyti tamsos, skelbė pastorius, tik šviesa tai gali. Neapykanta negali išsklaidyti neapykantos, tik meilė gali.

O kiek tos meilės yra pas mus?

Rosella Postorino. Ragautojos.

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

DE WIND, Eddy. Galutinė stotis – Aušvicas [vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice]. Iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 236 p.

Todėl Aušvicas toli gražu nebuvo vien plataus masto žmonių naikinimo tvirtovė. Su savo fabrikais ir kasyklomis jis buvo neatsiejama ir gyvybiškai svarbi sudedamoji Aukštutinės Silezijos pramoninio regiono dalis, naudojanti pigiausią pasaulyje darbo jėgą. Čia darbininkams nereikėjo mokėti algų, o išlaidos maistui buvo itin menkos. Kai jėgos išsekdavo ir juos išsiųsdavo į dujų kameras, darbo jėgos išteklius – darbo našumo rodikliai turi išlikti tie patys – lengvai papildydavo žydais ir politiniais priešais, kurių Europoje dar buvo gausu.

Viskas – knygoms apie Aušvicą ir holokaustą – laikinai stop. Lai čia ir bus paskutinė skaityta, nes tikrai pradėsiu pritarti šiame žymiajame straipsnyje išsakytoms mintims.

Pagrindinis šios knygos išskirtinumas – ji yra parašyta Aušvice. Kai naciai paliko stovyklą ir dalis nebepajėgusių ar nenorinčių niekur trauktis kalinių liko laukti artėjančių rusų, vienas Olandijos žydas surašė visus išgyvenimus į rastą sąsiuvinį. Teigiama, kad tekstas nekoreguotas, toks, koks ir buvo užrašytas.

Kokio nors stebuklo tikėtis nereiktų. Skaityti įdomu, bet kažin, ar ką naujo pavyks sužinoti. Na, gal dar kartą pergyventi tą baisią kasdienybę ir pasidžiaugti, kad gyvename kitais laikais. Beje, kai kurie įvykiai ganėtinai prieštaringi. Nagi, ar tikrai realybėje galėjo įvykti toks neįtikėtinas vyriausiojo nacių gydytojo poelgis?

Tiesa, vienas dalykas nustebino. Istorija papildyta ir autoriaus nuomone, vertinimais, pamąstymais, diskusijomis su likimo broliais. Ir čia būtų tikrai nieko blogo. Bet kodėl kai kurias vietas skaityti ganėtinai nemalonu? Pavyzdžiui, dėl visų baisybių kaltinami ne naciai, bet visa vokiečių tauta. Labai jau kategoriška… Juk dėl Stalino padarytų nusikaltimų nekaltiname visos rusų tautos? Ar ne?

Žinoma, knygos tema labai svarbi. Ypač vertinant faktą, kad net trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą!  Žinoti būtina. Gerai, kad rašomos ir leidžiamos knygos. O jau skaitytojui pačiam rinktis, kiek ir kokias tas knygas skaityti.

Heather Morris. Cilkos kelias.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

HARGRAVE, Kiram Millwood. Malonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 366 p.

Bet staiga jūra pakyla, dangus griūva ir orą perskrodžia žalzganas žaibas, akimirką nutvieksdamas tamsą akinama šviesa. Mamatė, išgąsdinta blyksnio ir griausmo, pripuola prie lango – susidūręs su jūra dangus drioksteli taip, lyg būtų skilusi pati žemė, padais ir stuburu joms perbėga virpulys, Marena įsikanda liežuvį ir gerklėje pajuntą karštą sūrumą. 
[…]
Jai bežiūrint, paskutinis žaibo tvyksnis nušviečia įžūliai nurimusią jūrą ir iš gelmės iškyla irklai, vairai, visas korpusas su stiebu ir rūpestingai sukrautomis burėmis – netikėtai išniręs povandeninis miškas. Tik jų vyrų nė ženklo.
Kūčios.

Šitoje mistika alsuojančioje knygoje, nukeliančioje į pačią Norvegijos šiaurę, svarbiausias yra Žodis. Taip užrašyta istorija tiesios svaigina, įtraukia į visai kitus laikus, kitus pasaulius, tarsi pats viską matytum ir jaustum. Yra ir kitas svarbus Žodis. Tikėjimo, pačia blogiausia prasme, kuomet jis pamažu vista pačiais tamsiausiai prietarais, be gailesčio žudančiais žmones.

Pirmiausia sudomino tas mistinis elementas – vieną kūčių vakarą kažkur Norvegijos šiaurėje esančioje Vardės saloje žūsta visi vyrai. Moterys lieka vienos. Joms reiks kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tokia nuo pasaulio atskirta, vienišų, bet savimi galinčių pasirūpinti moterų bendruomenė greitai sukelia įtarimų. Už lango juk dar tik XVII amžius. Pasaulio reikalus tvarko vyrai, o visus keblumus greitai išsprendžia laužas. Su visomis į jį sumestomis raganomis.

Taigi, knyga pirmiausiai sužavėjo savo kuriama atmosfera. Panašu į H. Kent, o taip pat į E. Donoghue Stebuklą. Jei leidiesi, tekstas visiškai lengvai perkelia visai kitur, į, dažnai tamsos ir prietarų kamuojamus pasaulius. Visai kas kita siužetai. Ir personažai. Malonėse svarbiausios buvo dvi: Marena ir Ursa. Abi iš visai kitokių pasaulių, abi likimo nelepintos, gal todėl taip gerai supratusias viena kitą. Tik va, tas tolimesnis jų likimo vingis šiek tiek nuvylė – nagi, ar be tokių nuspėjamų siužeto posūkių jau nebegalima parašyti geros knygos? Tai buvo didelis minusas, šiek tiek apkartinęs skaitymo džiaugsmą.autor

Bet kai darsyk vartau knygą ir skaitinėju ištraukas, dar kartą pajaučiu tą atmosferą ir nuotaiką, tad visi minusai nutolsta. Autorė amerikietė, gal todėl neišvengta ir holivudo. Bet vis tiek, kaip gerai parašyta, kaip malonu skaityti. Ir ne taip labai prailgsta laukimas, kol vėl atsiras kokia nors panašios tematikos knyga.

Kas rytą, kas vakarą ir kaskart pavalgęs Absalomas parklumpa ant kelių ir meldžiasi taip karštai, kad vargu ar jai pavyktų jį atitraukti, net jeigu laivas skęstų. Parėmęs kaktą sunertomis rankomis, krutindamas lūpas jis poteriauja taip dėmesingai ir susikaupęs, kaip niekada nesielgia su ja. Širdyje Ursa keikia Agnetės meilės istorijas, meilius motinos žvilgsnius, skirtus tėvui, nepadorų virtuvės tarnaičių, kai jų dar turėjo, kikenimą išvydus pasiuntinuką su prekėmis.
Ar jos žinojo, kas yra meilė, tačiau melavo?