Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

WINTHROP, Elizabeth H. Paskutinė malonė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 258 p.

Vaizdas akyse išsilieja. Čia praleisti aštuoni mėnesiai buvo ilgesni už visą jo nugyventą gyvenimą. Jis atsimena tą gyvenimą, bet nebeprisimena, koks jausmas jį gyventi. Prisimena, kad parėjęs namo rasdavo šilto maisto ir minkštą lovą, bet nebejaučia motinos patiekalų skonio ir kaip nuo jo svorio įdubdavo čiužinys. Prisimena, kad patikdavo basomis braidyti po purvą, bet nebejaučia slidžios drėgmės tarp pirštų. Prisimena, kaip laikė apkabinęs Greisę, bet nebejaučia jos kūno šilumos ir svorio, nebeįstengia sužadinti to neįveikiamo troškimo – to nenugalimo meilės troškimo, dėl kurio juos ištiko toks likimas. Tarsi atsimintų skausmą šiam jau atslūgus. Jis atsimena, bet skausmas praėjo.

Nedidelėje knygoje, trumpuose skyreliuose papasakota istorija apie praeitame tūkstantmetyje (kaip keistai skamba) nutikusį įvykį: vaikinas išprievartauja jauną merginą, kuri vėliau nusižudo, ir yra nuteisiamas mirties bausme. Tiesa, vaikinas – juodaodis – ir tai velniškai svarbus faktas.

Galvoju, kiek esu skaičiusi knygų apie vergovę, juodaodžių išnaudojimą. Mažai (Auksinės šaknys, Sula). Labiau įstrigo filmai – 12 vergovės metų (12 Years a Slave), o dar labiau – Tarnaitė (The Help). Tarnaitė ypatingai: šeštojo dešimtmečio Amerika, juodaodžiai vis dar nėra laikomi pilnaverčiais žmonėmis. Jie – niekas. Tarnai. Vos po pusę amžiaus toje pačioje šalyje, tų pačių gyventojų vaikai ar anūkai prezidentu išsirinks juodaodį. Ką apie tai manytų knygos veikėjai?

Būtent – knygos veikėjai. Čia klausiu savęs, kas svarbiau – pati istorija, jos siužetas, ar tai, kokie žmonės jame dalyvauja? Ir iš karto dedu knygai pliusą.  Taip, žmonės čia ypatingai svarbūs. Būtent jie, jų požiūris, jų veiksmai tuo metu, likus dienai ar dviem iki egzekucijos, tokie svarbūs ir reikšmingi, kad skaitymas tampa jaudulio ir įtampos kupina būsena. Laukimo būsena.

O koks laukimas būna žinant, kad tau liko gyventi vos kelios valandos, ir kad sulaukęs vidurnakčio sėsi elektros kėdėn? Kaip to vidurnakčio laukia tavo mama, tėvas, kaimynai, draugai ir nedraugai? Kaip laukia vyras, norintis pakalbėti su žmona? Po to pokalbio galbūt negrįžtamai pasikeis jų gyvenimas. Kaip pakelėje, šalia vežimo ir vos gyvos asilės laukia senyvas vyras? Kaip laukia berniukas, kol jo tėtis priims žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą?

Bet dar ne viskas. Dar yra vienas be galo svarbus dalykas, kuris labai patiko. Malonė. Šis žodis puikuojasi ant viršelio. Šis žodis kaip ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su Viliu. Bet tik skaitydamas imi suvokti, kad šis žodis susijęs ne tiktai su pasmerktuoju. Jis susijęs su visais, knygoje veikiančiais personažais. Kaip? O tai palikta nuspręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam asmeniškai.

Giliai įtraukia tėvo odos kvapą, jo tarpuakį tiksliai užpildo tėvo peties raumuo – idealiai tinka. Ant pakaušio jaučia tėvo pirštus, jie raminamai glaudžia Vilį, spaudžia artyn, Jis paklūsta, leidžiasi laikomas, kad ir kokia nepatogi poza dėl surakintų rankų. Tėvo glėbyje pranyksta viskas: karštis, daugybė susirinkusių žmonių, laukianti elektros kėdė, jo likimas. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo apkaltintas, pasijunta saugus ir dar labiau priglaudžia  galvą prie tėvo peties, smarkiai prisispaudžia visu savo meilės svoriu.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

 

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Karo veidas nemoteriškas [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 312 p.

Žinote, kaip per karą visi mąstėme. Mes svajojome: „Va, vyručiai, kad taip išgyvenus… Kokie laimingi žmonės bus po karo! Koks laimingas, koks gražus prasidės gyvenimas. Šitiek išgyvenę žmonės gailėsis vienas kito. Mylės. Tai bus kitokie žmonės“. Mes tuo neabejojome. Nė trupučio.
Deimantėli tu mano… Žmonės kaip ir ankščiau nekenčia vienas kito. Vėl žudo. Šito labiausiai nesuprantu… Ir kas? Mes… Tai mes…

Literatūrinė dokumentika. Netikėtai nustebinęs žanras, kuris neleido užmigti, ragino skaityti dar, ir dar. Moterys pasakoja savo prisiminimus apie, kaip rusai vadina, Didįjį Tėvynės karą. Vienos pasakojimai telpa vos į vieną kitą pastraipą, kitos – į keletą ar daugiau lapų. Daug nutylėjimų, skausmo, ašarų. Bet čia jau dabar, ne tada, kai vos mokyklą baigusios mergaitės veržte veržėsi į frontą. Daugumai atsakymas būdavo – ne. Bet tai nestabdydavo, o tik paskatindavo dar ryžtingiau siekti tikslo – kariauti kartu su vyrais, nebūti ta silpnąja lytimi, kuriai lemta savo mylimųjų laukti namuose ir tikėtis, kad šie grįš.

Bet šlovinimo čia jokio. Tik realybė. Kai kurie atsiminimai tikrai baisūs, kaip baisi ir ta neapykanta, su kuria buvo žudomi vokiečiai (priešai), dažnai dar visai vaikai. Nenuslėpti ir tie prievartavimai,  žudymai, pagaliau pasiekus Vokietiją. O kai karas baigėsi, baigėsi ne visiems. Net grįžę iš vokiečių nelaisvės saviškiai buvo tremiami ir žudomi. O tos pačios moterys, kurioms pasisekė išgyventi, niekinamos ir ilgus metus laikomos kekšėmis ir paleistuvėmis.

Ir tai tik nedidelė dalis knygos. Stebiuosi, kiek daug kariuomenėje moterų: pėstininkių, snaiperių, zenitininkių, ryšininkių, lakūnių, aviamechanikių, sanitarijos instruktorių, chirurgių, felčerių, virėjų, kepėjų, kirpėjų, lauko pirčių ir skalbyklų būrio kovotojų ir taip toliau, ir panašiai. Kiek reikėjo laiko jas visas surasti, aplankyti, pakalbinti. Autorė taip pat papildo pasakojimus savo mintimis, prisimena, kaip jai sekėsi užrašyti šiuos liudijimus, ką ji pati matė, ką išgyveno. Nėra nei smerkimo, nei teisinimo. Juk kare teisiųjų ir nėra, ar ne?

Ir jausmai ganėtinai dviprasmiški. Vos ne kasdien kalbama apie visokias propagandas, informacijos slėpimą ir istorijos faktų iškraipymą. Kiek tiesios knygoje? O gal tai net nėra svarbu? Tai ne istorijos vadovėlis, tai jausmų istorija. Kaip tuos visus įvykius suvokė tuomet komjaunuolišku idealizmu ir patriotizmu gyvenantis jaunimas? Nuo mažens ugdomas besąlygiškai tikėti viskuo, kas sakoma (beje, kai kurie kalbintieji vis dar tebetikėjo). Jokios baimės, dvejonių ar abejonių. Kova iki Pergalės. Baisu. Pikta. Gaila. Kaip lengva ir paprasta sulaužyti jaunų žmonių likimus.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Negali būti vienos širdies neapykantai, o antros – meilei. Žmogus ją turi vieną, ir visada galvojau apie tai, kaip išgelbėti savo širdį.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

MORRIS, Heather. Aušvico tatuiruotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

SS karininkas atlapoja duris ir jie įžengia į milžinišką kambarį. Jis prigrūstas šimtų nuogų kūnų. Jie sukrauti vieni ant kitų, galūnės išsikraipiusios. Negyvos akys išsprogusios. Vyrai, jauni ir seni, apačioje – vaikai. Kraujas, vėmalai, šlapimas ir fekalijos. Visos oras persunktas mirties tvaiko…

Nagi, ar esate pasiruošę siaubui? Tikrų tikriausiam realybės siaubui? Ir ar galite patikėti, kad tarp šių baisybių gali atsirasti vietos meilei?

Leilas nėra eilinis kalinys, jis priverstas dirbti naciams – tatuiruoti ant kalinių rankų numerius. Čia jis ir sutinka Gitą, o baigdamas tatuiruoti ketvirtą skaičių ant jos riešo supranta, kad yra baisiausiai įsimylėjęs. Istorija prasideda.

Tai autentiškas liudijimas, kurį po daugelio metų užrašė Heather Morris. Ilgą laiką Leilas nieko niekam nepasakojo, bijojo būti apkaltintas kolaboravimu su naciais. Mat jo gyvenimas stovykloje buvo laisvesnis, jis ir valgė sočiau, ir atskirą kambarėlį turėjo. O jei naujų kalinių nebūdavo, galėjo ilsėtis. Arba padėti kitiems.

Pribloškia stipriai. Žudymai, bandymai su žmonėmis, prievartavimai, sadizmas…. Viskas tik juoda. Ir staiga pasirodo tas spindulėlis. Gita… Ar jie išgyvens? Ar išgyvens jų meilė? Juk, pasak Šekspyro, meilė ir ten prislinks, kur jai praeiti kliudo. Ar ne?

Jis pasilenkia ir švelniai nuskina tą trumpą stiebą. Jis kaip nors įsigudrins rytoj paduoti gėlę Gitai. Grįžęs į savo kambarėlį, Leilas rūpestingai padeda brangiąją gėlę šalia lovos, prieš ateinant miegui, kuriame nieko nesapnuoja. Tačiau kitą rytą, kai pabunda, vainiklapiai atsiskyrę ir susiraitę guli aplink juodą žiedo vidurį. Šioje stovykloje išlieka vien mirtis.

Tokias knygas kaip nors vertinti sunku. O ir nereikia.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

BOSCHWITZ, Ulrich Alexander. Keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 246 p.

Berlynas-Hamburgas, pagalvojo.
Hamburgas-Berlynas.
Berlynas-Dortmundas.
Dortmundas-Achenas.
Achenas-Dortmundas.
Tikriausiai taip ir važiuosiu, vis tolyn, tolyn. Dabar aš keleivis, vis tolyn keliaujantis keleivis.
Aš apskritai jau išvykęs.
Aš emigravau į Vokietijos geležinkelius.
Aš nebe Vokietijoje. 

Baisu. Tikrai baisu skaityti. Paskutinį kartą baisu buvo zoologijos sode. Tikrai, tuomet taip įsijaučiau į mamos situaciją. O dabar tas vargšas žmogus (kuris anaiptol nebuvo vargšas)… Jo gyvenimas staiga pasikeičia taip radikaliai, kad net nesuvokiama protu.

1939 metai. Lapkritis. Vokietija. Žydai. XX a., pačiame Europos viduryje vyksta neįtikėtini (bent jau paprastiems žmonėmis) įvykiai. Būtent tais metais lapkričio mėn. įvyko didžiulio mąsto žydų areštai. Tie, kurie nelabai tikėjo galima grėsme ir neišvyko iš šalies, tampa įkaitais. Draugai, kaimynai, bendradarbiai baiminasi su jais net kalbėti, emigruoti jiems jau greičiausiai nebepavyks. Vienintelis kelias – koncentracijos stovykla ir/arba mirtis.

Aišku, ši tema – jokia naujiena. Bet juk tokių istorijų vienodų nebūna. O dar tas Otas Zilbermanas. Naivuolis… Otas negali patikėti tuo, kas vyksta. Niekaip. Ne už ką. Juk viskas taip siaubinga!

Moteris, kad ir kas nutiktų, sako „siaubinga“. Sakytų taip išgirdusi apie geležinkelio avariją, sakytų, jei koks pažįstamas išsinarintų koją, jei pati nesuspėtų į tramvajų. Siaubinga!
Mano likimas tampa posakiu, štai ir viskas!

Taip. Štai ir viskas. O knyga tikrai labai gera, bet to ir tikėjausi.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Emma Donoghue. Stebuklas.

DONOGHUE, Emma. Stebuklas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 328 p.

– Akivaizdus paaiškinimas – kad tai apgavystė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Libė.
– Bet šis vaikas… ji ne tokia kaip visi.
Ji laukė, kad jis paaiškintų plačiau.
– Nieko negaliu pasakyti, ponia Rait. Man kyla vien klausimai. Jau keturis mėnesius smalsumas mane deginte degina, neabejoju, kad dabar degina ir tamstą.

Taip, tai ta pati autorė, kuri parašė „Kambarį“. Romanas 2013 metais skaitančiųjų tarpe buvo labai populiarus. Atsimenu, kaip mane šokiravo pati tema, o knyga – ne. Tiesiog šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.

Kai pamačiau naujai pasirodžiusį „Stebuklą“, pirmiausiai pagalvojau, kad na, gal ir nieko įspūdingo nebus. Bet vėlgi intrigavo pati tema. XVI – XX a. pasitaikydavo daug atvejų, kai mergaitės ar jaunos merginos nevalgydavo ištisus mėnesius ir joms nieko nenutikdavo. Knygoje papasakotas vienas panašus atvejis (tik išgalvotas). Vienuolikmetė Ana badauja jau keturis mėnesius ir vis dar gyva. Visas kaimelis, kuriame ji gyvena, linkęs tikėti, kad tai tikrų tikriausias stebuklas. Pakviečiamos dvi slaugės, kurios turės stebėti mergaitę ištisą parą dvi savaites ir patvirtinti, kad ji tikrai nieko nevalgo. Dar neįdomu? Man buvo labai įdomu. Smalsumas tikrai deginte degino. Iki pat paskutinio puslapio, iki pat istorijos pabaigos, kuri gal ir neatrodo kokia nors ypatinga, bet neabejotinai galėjo būti ypatinga XIX a. Airijoje.

Dar ne viskas. Čia tai knyga, apie kurią norisi šnekėti, pasakoti, diskutuoti net tada, kai klausytojui gal ir nelabai įdomu. Bet turėtų! „Stebuklas“ istorinis romanas. Visada smalsu, bent jau man, kokia žmonių kasdienybė buvo prieš du ar tris šimtus metų. Kaip ir kuo jie gyveno. Kaimelyje, kur gyveno Ana, visi iki išprotėjimo religingi. Libė nelabai supranta, kas vyksta, jai viskas atrodo absurdiška. Iš pradžių susinervinau, kad autorė taip “varo ant katalikų„ ir to katalikų tikėjimo, bet su kiekvienu puslapiu situacija darosi vis absurdiškesnė ir absurdiškesnė. Juk jokie tikėjimai čia ne prie ko, nesąmones daro patys žmonės, ar ne?

Daug intrigos. Labai daug emocijų. Ir gaila vaiko.