Maggie O’Farrell. Hamnetas.

O’Farrell, Maggie. Hamnetas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kaip vadinasi, klausia Džudita motinos, toks žmogus, kuris ankščiau buvo dvynys, bet dabar jau nebėra?

Pirmas sakinys: Berniukas lipa laiptais žemyn.

Mano skaitymo metų pabaigą vainikavo tikrai daug puikių knygų. Kurias galima daug kam rekomenduoti, paskolinti ar dovanoti. Istorijos skirtingos, skirtingi laikotarpiai, įvykiai ir žmonės. Bendra viena – atsivertus pirmą puslapį ir pradėjus skaityti neabejotinai žinai, kad laukia tikras skaitymo malonumas.

Tai kurgi lipa tas berniukas? Jis Hamnetas, Šekspyro sūnus. Ir skuba keisti likimo, skuba ieškoti mamos, jo išsigelbėjimo, nes tik mama gali viską sutvarkyti. Viršuje kambaryje laukia karščiuojanti sesė ir brolis tuoj suras mamą.

Tai va, tiek tos istorijos. Visa kita – Šekspyro laikų žmonės, jų gyvenimai, meilė, mylimi ir nekenčiami artimieji, pasipriešinimas įprastinėms tradicijoms, neišpildyti lūkesčiai, kasdienybė, džiaugsmai ir rūpesčiai, likimai ir mirtys. Ir blusa, kažkur tolimame krašte iššokusi į pirklių laivą ir atnešusi į Angliją didelių negandų.

Labai patiko. Įdomi, graži, graudi istorija. Nukelianti daugiau kaip keturis šimtus metų atgalios, į visai kitokį, jau sunkiai ir beįsivaizduojamą gyvenimą. Kitokį, bet su tokiu pačiu gimimu, tokia pačia meile ir mirtimi. Drąsiai galima rekomenduoti beveik visiems.

Pat Barker. Mergelių tyla.

BARKER, Pat. Mergelių tyla [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 334 p.

Ką jie apie mus manys, tų neįsivaizduojamai tolimų laikų žmonės? Žinau viena: jie norės nukariavimo ir vergijos žiaurios tikrovės. Nenorės klausytis apie vyrų ir berniukų skerdynes, moterų ir mergaičių vergystę. Nenorės žinoti, kad gyvenome prievartaujamos stovykloje. Ne, jie pasirinks ką nors daug švelnesnio. Galbūt meilės istoriją?

Pirmas sakinys: Didysis Achilas.

Taigi, didysis Achilas. Tikrai puiki istorija Kirkės ir Achilo gerbėjams. Visai kitokia.

Istorija vėl bus apie Achilą. Kurgi ne, jis juk Aristos Achaion, didžiausias iš graikų. Ir apie karalienę Briseidę. Graikams švenčiant pergalę iš karalienės ji akimirksniu tampa verge. Karo grobiu. Laimikiu. Laimė, ar ne, ji atiteks kaip tik Achilui.

Man tai tikra laimė, nes skaitau labai tikroviškai papasakotą istoriją apie Achilą iš karalienės – vergės Briseidės lūpų.

Istorija puiki. Žiauri, žinoma, ypač baisu dabar, kai supranti, kad per tūkstantmečius niekas nesikeitė. Tu esi tiesiog karo grobis. Laimėtojas su tavimi daro ką nori. Žemina, prievartauja, žudo. Pasigaili. Gal. Graikų stovykloje nieko naujo. Mūšių išvarginti ir toli nuo namų esantys kariai švelnumu nepasižymi.

Tai tokia nedžiuginanti istorija. O skaitymas tikrai džiugina. Ta pati legenda iš kitos perspektyvos. Labai įdomu skaityti, nes daug ką jau žinau iš Achilo giesmės. Kokia ten buvo Briseidė? O Patroklas? Prisimenat? O kokie jie dabar? Tikresni?. Aišku, apie meilę skaityti visada maloniau, bet Achilas jau nebe berniukas. Karys. O gal karys, po savo šarvais slepiantis jautrų įsimylėjusį berniuką? Nežinau, Briseidė galbūt daug ką atskleis. Ir jos pasakojimas daug įtaigesnis, nei visa Achilo giesmė.

Tai va. Tokių mitų interpretacijų galėtų būti ir daugiau – tikras džiaugsmas skaityti.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

STEINSDÓTTIR, Kristín.  Šviesė [romanas]. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 222 p.

Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?

Pirmas sakinys: Išsiruošia auštant, stabteli ir žvilgteli atgal.

Gausioje šeimoje auga tėčio mylima dukrytė, visų vadinama Šviese. Iš tikrųjų ji Paulina ir kol kas mėgaujasi beveik nerūpestinga vaikyste. Kol kas. Su kiekvienais metais kaupiasi vis daugiau, vis įvairesnių, ir džiaugsmingų, ir skausmingų patirčių. Pamažu, žingsnis po žingsnio, kol vieną dieną nematomas didžiulis paukštis užgula moters krūtinę visu savo svoriu, kuriuo nebeįmanoma pakelti.

Tai tikra, pagal autorės močiutės gyvenimą parašyta istorija apie moterį, išgyvenančią dvasios ligą XX a. Islandijoje. Laikotarpį tikrinau kelis kartus – skaitant atrodo, kad laikai dar senesni. Mat Šviesės namai tolokai nuo Reikjaviko. Ne tiek kilometrų prasme, bet sunkumais kelionėje, kuriuos tenka įveikti. Šviesei teko Reikjavike ne tik pabūdi, bet ir mokytis mergaičių mokykloje, ten išmoko siuvėjos, mezgėjos amato ir net groti vargonais. Bet tas nematomas paukštis vis tiek tykojo ir laukė progos pasirodyti. O tų progų buvo daug.

Labai, labai gera knyga. Parašyta Šviesės akimis, tuo su niekuo nepalyginamu islandišku stiliumi. Skaitant atrodo, kad gyvenimas tiesiog sunkus ir ne visada teisingas. Juk kam kada nors nėra skaudėję širdies, kas neturėjo išgyvenimų ar nebuvo užkluptas negandų? Bet Šviesės išgyvenimai kitokie, ir, kuomet į pasakojimą įsiterpia kiti balsai, pajunti tikrų tikriausią sukrėtimą. Štai taip. Tiesiog.

Nepaisant skaudžios temos, tekstas labai gražus. Ir viltingas. Kad ir koks liūdnas Šviesės gyvenimas, jai pasisekė. Anūkės rašytojos dėka ji taip gražiai įamžinta knygoje.

Skandinavų tekstai nenuvilia. Į įsimintinų knygų lentyną.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

MILLER, Madeline. Achilo giesmė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 382 p.

– Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. – Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna.

Pirmas sakinys: Mano tėvas – karalius, karalių sūnus.

Čia nebus pats geriausias knygos aprašymas. Gaila, nes Kirkė tikrai nuostabi, pačias geriausias emocijas palikusi knyga. Achilas… Na, su Achilu viskas kiek kitaip.

Taigi, Achilas. Kas gi nežino tos mokyklinės istorijos – norėdama sūnų padaryti nemirtingu, jūrų deivė Tetidė išmaudė jį Stikso upėje. Bet planas nelabai pavyko, nes sūnų laikė už kulno. Deja.

Istorija graži. Va taip imi ir nusikeli į tuos senovės mitus. Nuotraukos iš mokyklinių knygų ima, ir atgyja. Kažkur vaikšto gudrusis Odisėjas, žvanga kalavijai, skrieja karo vežimai, verda meilės dramos, sužlugdžiusios garsiąją Troją. Viskas labai kinematografiška, tiesiog stovi kažkur nuošalyje ir matai, kaip kuriama istorija. Tai tikrai didelis pliusas autorei.

Ir kas gi man neįtiko? Meilės kančios. Virkaujančios moterys literatūroje yra tragedija, virkaujantys vyrai – katastrofa. Netikra man ta Achilo ir Patroklo meilė. Saldi ir perdėta. Taip taip, kai šiek tiek atitolsti nuo knygos, pasimiršta detalės, tuomet ta meilės istorija gal ir atrodo graži ir didinga. Bet ditirambų nebus. Troškau dar vienos istorijos apie, kad ir mitines, bet stiprias asmenybes. Juk tam tie mitai ir buvo kuriami, ar ne? Achilas buvo aristos achaion. Kūnu. O siela – tik dabar vienas eilinis berniokas.

Ar nuvylė mane autorės sukurtas Achilas? Ne! Tai juk vienas žinomiausių mitų herojų. Jo žmogiškos savybės (jis juk ir buvo mirtingasis) yra tokios, kokios yra (arba kokias jas įsivaizdavo autorė). Kartais naivios ir vaikiškos, kartais tokios pažįstamos, o kartais taip beviltiškai beprasmės, kad belieka tik apgailestauti ir, ech, jau ta jaunystė…

Kuo didesnis paminklas, tuo didesnis žmogus. Kapui graikai suranda didžiulį baltą akmenį, kylantį į dangų. Ant jo parašyta ACHILAS. Akmuo stūksos, bylodamas visiems pro šalį einantiems, kad jis gyveno, mirė ir vėl gyvena atmintyje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

WHITEHEAD, Colson. Nikelio berniukai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

2020 m. Pulitzerio premija

Jis sakė: „Netylėsiu“, o pasaulis liko nebylus. Elvudas, tie jo gražūs moraliniai imperatyvai, tos puikios mintys apie žmogaus gebėjimą tobulėti. Apie pasaulio gebėjimą pasitaisyti.

Pirmas sakinys: Net mirę berniukai kėlė rūpesčių.

Galvoju, ir kam skaityti tokias baisias knygas? Na taip, pasaulis ne rožinis, lialialia… bet kartais tas kuriamas siaubas, norint tiesiog šokiruoti skaitytoją, darosi toks atgrasus, kad tiesiog norisi tos rožinės spalvos, nors tu ką.

Bet yra kaip yra – dar viena baisi knyga į sąrašą. Apie tikrai egzistavusią Nikelio mokyklą ir joje vykusias baisybes. Apie du draugus – priešingybes, Ternerį ir Elvudą. Apie, rodos dar visai neseniai egzistavusį rasizmą, kuris, kaip nedrąsiai užsimenama knygoje, egzistuos visada.

Bet kažkada septintame dešimtmetyje gyvavusi Nikelio pataisos mokykla buvo negailestinga ne tik juodiesiems, bet ir baltiesiems berniukams. Buki, žiaurumo ištroškę prižiūrėtojai su džiaugsmu bausdavo už menkiausias smulkmenas. Išgyventi Nikelį galėjo tik tvirčiausi, gudriausi ir apsukriausi.

Ir į tokią mokyklą patenka romantikas Elvudas, su savo pasaulio suvokimu, įgytu klausant 1962 metų plokštelės „Martinas Liuteris Kingas Siono kalne“.

Žiaurumas šokiravo. Kažin, ar dar pasitaiko vertingų knygų, kuriose nebūtų vaikų pedofilijos, juodaodžių persekiojimų, homoseksualų problemų, smurto prieš kitus ir prieš save? Toks įspūdis, kad nedaug. Nepaisant to, knyga tikrai patiko, istorija labai gerai perteikta, pasakojimas, kaip ir Požeminiame geležinkelyje įtraukia ir intriguoja. Autorius tikrai moka rašyti ir pasirinkti temas, kurioms abejingų mažai.

Viskas kaip pradžioje, taip ir dabar – stipresnis visada norės nuskriausti silpnąjį. Visada.

Bet ar kada nors bus kitaip? Vargu.

Tamsa negali išsklaidyti tamsos, skelbė pastorius, tik šviesa tai gali. Neapykanta negali išsklaidyti neapykantos, tik meilė gali.

O kiek tos meilės yra pas mus?

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.