Renata Šerelytė. Raganos širdis.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Emma Donoghue. Stebuklas.

Emma Donoghue. Stebuklas.

DONOGHUE, Emma. Stebuklas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 328 p.

– Akivaizdus paaiškinimas – kad tai apgavystė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Libė.
– Bet šis vaikas… ji ne tokia kaip visi.
Ji laukė, kad jis paaiškintų plačiau.
– Nieko negaliu pasakyti, ponia Rait. Man kyla vien klausimai. Jau keturis mėnesius smalsumas mane deginte degina, neabejoju, kad dabar degina ir tamstą.

Taip, tai ta pati autorė, kuri parašė „Kambarį“. Romanas 2013 metais skaitančiųjų tarpe buvo labai populiarus. Atsimenu, kaip mane šokiravo pati tema, o knyga – ne. Tiesiog šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.

Kai pamačiau naujai pasirodžiusį „Stebuklą“, pirmiausiai pagalvojau, kad na, gal ir nieko įspūdingo nebus. Bet vėlgi intrigavo pati tema. XVI – XX a. pasitaikydavo daug atvejų, kai mergaitės ar jaunos merginos nevalgydavo ištisus mėnesius ir joms nieko nenutikdavo. Knygoje papasakotas vienas panašus atvejis (tik išgalvotas). Vienuolikmetė Ana badauja jau keturis mėnesius ir vis dar gyva. Visas kaimelis, kuriame ji gyvena, linkęs tikėti, kad tai tikrų tikriausias stebuklas. Pakviečiamos dvi slaugės, kurios turės stebėti mergaitę ištisą parą dvi savaites ir patvirtinti, kad ji tikrai nieko nevalgo. Dar neįdomu? Man buvo labai įdomu. Smalsumas tikrai deginte degino. Iki pat paskutinio puslapio, iki pat istorijos pabaigos, kuri gal ir neatrodo kokia nors ypatinga, bet neabejotinai galėjo būti ypatinga XIX a. Airijoje.

Dar ne viskas. Čia tai knyga, apie kurią norisi šnekėti, pasakoti, diskutuoti net tada, kai klausytojui gal ir nelabai įdomu. Bet turėtų! „Stebuklas“ istorinis romanas. Visada smalsu, bent jau man, kokia žmonių kasdienybė buvo prieš du ar tris šimtus metų. Kaip ir kuo jie gyveno. Kaimelyje, kur gyveno Ana, visi iki išprotėjimo religingi. Libė nelabai supranta, kas vyksta, jai viskas atrodo absurdiška. Iš pradžių susinervinau, kad autorė taip “varo ant katalikų„ ir to katalikų tikėjimo, bet su kiekvienu puslapiu situacija darosi vis absurdiškesnė ir absurdiškesnė. Juk jokie tikėjimai čia ne prie ko, nesąmones daro patys žmonės, ar ne?

Daug intrigos. Labai daug emocijų. Ir gaila vaiko.

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Phyllis T. Smith. Aš esu Livija.

SMITH, Phyllis T. Aš esu Livija. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelijus Katkevičius. Vilnius: Tyto alba, 2015. 399 p.

— Livija, klausykis. Moteris gali paveikti tai, kas vyksta. Nesakau, kad turėtų, bet gali.

Knyga iš serijos Didysis Mega Paskutinis Išpardavimas Paskutinį Kartą. Kažkokia nelabai girdėta, nelabai matyta, bet kai tokiame super išpardavime pamačiau ją kokį penktą kartą, palūžau. Juk aš baisiai mėgstu viską, kas bent kiek susiję su istorija.

Kas gali pasakyti, ką anuomet veikė ir galvojo pirmojo Romos imperatoriaus Augusto (tada dar Cezario Oktaviano, Julijaus Cezario įsūnio) žmona Livija Druzila? Niekas. Tiesa, istorikai sako, kad „Ji buvo valdinga moteris, ir šaltiniuose apie ją atsiliepiama labai nepalankiai. Nėra jokių abejonių, kad buvo negailestinga ir įžvalgi, bet nors liūdnai pagarsėjo kaip nuodytoja, nėra ir jokių įrodymų, kad iš tikrųjų būtų ką nors nunuodijusi“ (iš knygos „Istorijos titanai“).

Rašytoja matomai mėgo ir gerai išmanė Romos istoriją, knygos siužetas pagrįstas istoriniais faktais. Visa kita, žinoma, vaizduotė ir interpretacijos. Autorė tarsi bando Liviją reabilituoti, vaizduodama ją jautrią, supratingą, mylinčią.  Vaikystė, jaunystė, meilė, vaikai, karai, intrigos, politika, valdžia, galia. Romanas baisiai žadina smalsumą, daug visokių istorinių faktų ir įvykių, apie kuriuos čia ir dabar norėjosi sužinoti daugiau, paieškoti internete, susirasti straipsnį Iliustruotoje istorijoje ir pan.

Apie neeilinę asmenybė, neeilinį gyvenimą – paprasta ir kasdiene kalba kiekvienam bent kiek mėgstančiam istorinius romanus ir nebijantiems šiek tiek dramatiškų meilės kančių (galbūt užimančių ir šiek tiek per daug vietos).

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

pirmykste-moteris-6AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!