Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

SULLIVAN, Mark. Po raudonu dangum [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje. Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai, išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar – nuo kūnų atskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Dar viena knyga apie karą. Milanas, Italija, 1943-ieji – 1944-ieji metai. Septyniolikmetis Pinas Lela galvoja tik apie merginas ir kaip joms patikti. Atrodo, jam jokie karai ir negandos nerūpi. O ir karas tikriausiai greitai baigsis. Bet visgi suspės įtrauki ir jį į savo sūkurį, tik ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi.

Labai populiari knyga. Labai giriama skaitytojų. O kas tada nutinka? Taip, šiek tiek nuvilia. Skaičiau ganėtinai ilgai, ir, jau atrodė, kad kovo mėnuo kaip prasidėjo Milane, taip jame, po raudonu dangumi, ir baigsis. Ne, viskas gerai, siužetas ganėtinai įdomus (bent turėtų būti tiems, kam karo tematika patinka). Bet tas atpasakojamasis stilius! Nuėjo, pamatė, padarė, pagalvojo, pasakė… Labai labai jis daug ką gadina.

Tiesa, sugadino ne tiek, kaip Aušvico tatuiruotojo istoriją. Autorius – patyręs rašytojas, ir atpasakojimas, nors ir neįmantrus, bet skaitomas. Dar daugiau. Kuo toliau, tuo labiau tie visi įvykiai veikia (o knygų apie karą skaityta nemažai), ir veikia taip, kad dar ilgai tie veikėjai ir įvykiai neišeina iš galvos. Įtaigu. Labai. Beje, lietuviškai yra išleistos kelios kitos autoriaus knygos. Čia ir tinklaraščio nauda – apie vieną senai skaitytą jau buvau ir pamiršusi. Apsivalymo ritualas – pasakojimas apie šiandieną, bet tikrai daugiau nieko konkretaus neatsimenu, gal tik tiek, kad taip pat buvo labai giriama skaitytojų.

Tai kada bus filmas? Jis, panašu, galėtų būti įdomesnis, nei knyga. O tai retas atvejis.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

TOWLES, Amor. Aristokratas Maskvoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2018. 544 p.

Tačiau viskam savas laikas.

Knygą įsidėmėjau jau prieš porą metų, kai pamačiau reklamą feisbuke (geras dalykas tie socialiniai tinklai, geras). Paskui nebuvo laiko, buvo ne tas laikas, dar kas nors. Vėliau ilga eilė bibliotekoje. Galiausiai mano skepticizmas (kad apie įvykius Rusijoje pasakos amerikietis, buvęs bankininkas) garsiai subliuško – kas jis bebūtų ir kaip ten bebūtų, knyga labai patiko. Labai.

Pirminis siužetas gana paprastas. 1922-ieji, Maskva, bolševikai. Vienas iš „buvusiųjų“, grafas Aleksandras Rostovas nuteisiamas namų areštu iki gyvos galvos bausmę atliekant prabangiausiame miesto viešbutyje „Metropolis“. Žengsi pro laukujes duris – mirsi.

Ir stebuklai prasideda. Išlandžiojamas visas viešbutis, nuo rūsių ir katilinės, iki mansardos ir stogo. Susipažįstama su personalu. Susirandama draugų ir priešų. Diena kaičia dieną, į viešbutį užsuka visokiausių žmonių, o už lango vyksta patys įvairiausi įvykiai.

Nebėra jokio skirtumo, pasakotojas rusas, ar ne. Pasakoja juk meistriškai. Tikrai. Su humoru, šiokiu tokiu sarkazmu, detaliai, įdomiai, įtraukiančiai. Dar nebuvo tokios knygos, kurios išnašas skaičiau taip susidomėjusi. Intelektas, taiklūs pastebėjimai, žavingas stilius. Tik mėgaukitės. Ir kartu nuotykiai (o taip, daug nuotykių), kurie, pasirodo, gali nutikti atliekant namų arešto bausmę.

Labai patiko. Patiko knygos suskirstymas, skyriai, jų pavadinimai. Šiek tiek turėjau problemų su prancūzų kalba, nes jos nemoku, o žodžiai ar posakiai (kad ir kokie jie žinomi bebūtų, buvo neišversti). Norėjosi dar daugiau teksto, dar daugiau pasakojimų, ypač apie Didžiojo Tėvynės (taip buvo vadinamas II pasaulinis) karo metus. Dar daugiau įvairiausių žmonių, jų likimų ir istorijų. Gal ir gerai, kad nebuvo. Tiesiog visko buvo tiksliai tiek, kad norėtųsi (galbūt kada nors) knygą paskaityti dar kartą.

Daniil Granin. Mano leitenantas.

Daniil Granin. Mano leitenantas.

GRANIN, Daniil. Mano leitenantas [atsiminimai]. Iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. Vilnius: Briedis, 2018. 310 p.

Taupyti reikia ne žmones, o šaudmenis.

Tokia tai karo realybė. Kaip ir tūkstančiai kitų, jaunas vaikinukas, vos išgirdęs, kad prasidėjo karas ir klastingoji nacistinė Vokietija užpuolė „draugiškąją“ Sovietų Sąjungą, nedvejodamas užsirašo į pašauktinius (supratau, kad tai = savanoriai). Deja, visiškas chaosas greitai išsklaido iliuzijas. Neaišku, ar čia pulti, ar trauktis, viskas padrika, aprūpinimo jokio, rankose tik viena granata. Veiksmas vyksta prie apsupto Leningrado, kurio blokadą irgi gaubia šiokia tokia mistika – miestas buvo atviras vieną parą, bet vokiečių kariuomenei buvo įsakyta… į jį neįžengti.

Visa tai yra puiku, nes po tokios knygos norisi perskaityti dar kažką daugiau, daugiau sužinoti, susipažinti su skirtingomis nuomonėmis. Pradedu žvalgytis į Roberto Petrausko trilogiją ir gundytis ją įsigyti. Bet buvo ir minusų. Rašoma, kad autorius yra vienas žymiausių rusų rašytojų, bet knyga parašyta kažkaip mėgėjiškai. Galbūt tai tik įspūdis, bet daug kas buvo visiškai padrika. O gal specialiai norėta pasiekti tokį įspūdį – tiek karo metai, tiek pokaris buvo visiškas chaosas. Daug pykčio ir nevilties. Dar daug nuotraukų (kai kurios tikrai baisios), kurios situaciją šiek tiek gelbėjo.

Perskaičiau susidomėjusi, bet tikrai nesusižavėjusi. Baisu.

Nukrito pirmoji bomba, suvirpėjo žemė, paskui bombos pabiro viena po kitos, sprogimai susiliejo, virto griaudėjimu, viskas aplinkui ėmė drebėti. Lėktuvai pikiravo, vienas paskui kitą skrido prie taikinio. O taikinys buvau aš.

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

ACHEBE, Chinua. Sugriūva viskas [romanas]. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis. Kaunas: kitos knygos, 2019. 198 p.

Gyvųjų pasaulis buvo labai arti senolių karalystės. Ir žmonės tolydžio vaikščiojo ten ir atgal – ypač dažnai jie taip darydavo švenčių dienomis arba mirus senam žmogui, nes seni žmonės labai jau artimi senoliams. Tiesą sakant, visas žmogaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, buvo ne kas kita kaip nenutrūkstama grandinė įvairių apeigų, kurios pamažu vedė žmogų vis arčiau senolių krašto.

Okonkvas – igbų genties karys. Gyvena kažkur Umuofijos kaimelyje, kažkur Nigerijoje, Afrikoje, kažkada XIX amžiuje. Gyvenimas kaip gyvenimas – darbas, meilė, gimimai, šventės, jamsai, mirtys. Taip pat visokie tuometiniai papročiai, dievai ir deivės, Nešvarusis miškas, gražios ir prasmingos, o šalia ir kitokios, baisios ir beprasmės tradicijos. Viskas rodos normalu, kol vieną dieną ir juos pasiekia keistas baltasis žmogus („Turbūt albinosas“) ant geležinio arklio.

Taip, jei ne „Auksinės šaknys“, kažin, ar knygą būčiau pastebėjusi. Bet pastaroji istorija tikrai sužavėjo ir paskaityti dar ką nors panašaus labai norėjosi. Labai patiko pats tekstas, labai gražiai parašytas, paprastai, tarsi kokia legenda (tikriausiai jau taip ir yra) apie žmonių gyvenimą ir papročius. Ir nors esminis knygos momentas tikriausiai buvo tas misionierių pasirodymas ir kitokio tikėjimo skleidimas, įdomiausiai buvo skaityti apie tą kasdienį, buitinį žmonių gyvenimą, papročius, pašnekesius. O kur ta tikroji gyvenimo išmintis? Taip, dažniausiai tiesiog paprastuose pašnekiuose….

Įdomu, kad knyga buvo išleista lietuviškai dar 1966 metais („Ir prasidėjo griovimas“), šaunu, kad naujame leidime aiškiai parašyta – „Atnaujintas vertimas“. Kaži, gal pas kažką knyga dar dulka kur nors namų bibliotekoje? Dulkes nuvalyti vertėtų – istorija graži, įdomi, smalsu skaityti apie tuometį paprastą ir kartu sudėtingą gyvenimą. Taip pat pirmą kartą džiaugiausi ir Goodreads. Kiek ten info! Pasirodo, tai yra pirmoji trilogijos dalis. Nežinau, ar bus lietuviškai išleistos kitos dvi, bet mielai paskaityčiau. Knygų gausybėje kartais taip norisi nors šiek tiek kitokių knygų.