Hannah Kent. Gerieji žmonės.

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

ACHEBE, Chinua. Sugriūva viskas [romanas]. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis. Kaunas: kitos knygos, 2019. 198 p.

Gyvųjų pasaulis buvo labai arti senolių karalystės. Ir žmonės tolydžio vaikščiojo ten ir atgal – ypač dažnai jie taip darydavo švenčių dienomis arba mirus senam žmogui, nes seni žmonės labai jau artimi senoliams. Tiesą sakant, visas žmogaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, buvo ne kas kita kaip nenutrūkstama grandinė įvairių apeigų, kurios pamažu vedė žmogų vis arčiau senolių krašto.

Okonkvas – igbų genties karys. Gyvena kažkur Umuofijos kaimelyje, kažkur Nigerijoje, Afrikoje, kažkada XIX amžiuje. Gyvenimas kaip gyvenimas – darbas, meilė, gimimai, šventės, jamsai, mirtys. Taip pat visokie tuometiniai papročiai, dievai ir deivės, Nešvarusis miškas, gražios ir prasmingos, o šalia ir kitokios, baisios ir beprasmės tradicijos. Viskas rodos normalu, kol vieną dieną ir juos pasiekia keistas baltasis žmogus („Turbūt albinosas“) ant geležinio arklio.

Taip, jei ne „Auksinės šaknys“, kažin, ar knygą būčiau pastebėjusi. Bet pastaroji istorija tikrai sužavėjo ir paskaityti dar ką nors panašaus labai norėjosi. Labai patiko pats tekstas, labai gražiai parašytas, paprastai, tarsi kokia legenda (tikriausiai jau taip ir yra) apie žmonių gyvenimą ir papročius. Ir nors esminis knygos momentas tikriausiai buvo tas misionierių pasirodymas ir kitokio tikėjimo skleidimas, įdomiausiai buvo skaityti apie tą kasdienį, buitinį žmonių gyvenimą, papročius, pašnekesius. O kur ta tikroji gyvenimo išmintis? Taip, dažniausiai tiesiog paprastuose pašnekiuose….

Įdomu, kad knyga buvo išleista lietuviškai dar 1966 metais („Ir prasidėjo griovimas“), šaunu, kad naujame leidime aiškiai parašyta – „Atnaujintas vertimas“. Kaži, gal pas kažką knyga dar dulka kur nors namų bibliotekoje? Dulkes nuvalyti vertėtų – istorija graži, įdomi, smalsu skaityti apie tuometį paprastą ir kartu sudėtingą gyvenimą. Taip pat pirmą kartą džiaugiausi ir Goodreads. Kiek ten info! Pasirodo, tai yra pirmoji trilogijos dalis. Nežinau, ar bus lietuviškai išleistos kitos dvi, bet mielai paskaityčiau. Knygų gausybėje kartais taip norisi nors šiek tiek kitokių knygų.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

SARAJA, Viljo. Išpirktasis kraštas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Juozas Kruminas-Palionis. Antrasis fotografuotas leidimas. Kaunas: Menta,1990. 160 p. Originaaus leidimo duomenys: Kaunas: Br. Daunoro leidykla, 1943.

Premijuotas suomių literatūros premija, kaip geriausias 1939-1940 metų žiemos karo atvaizdavimas.

Dabar mūsų kraštas buvo užpultas. Išdidžiai buvo pakeltas kumštis, pateikti reikalavimai. Buvo pasakyta visai atvirai: tai priklauso mums, kadangi mes esame stipresni už jus. Tačiau mes nenusileidome jokiems reikalavimams. Mes nenorėjome parduoti savo pirmgimio teisės – teisės gyventi šitame krašte – už pigią kruopienę, už apgaulingus pažadus, kurie tikriausiai niekad nebūtų buvę išlaikyti.

Tikriausiai yra atsimenančių, kaip po ilgokai užtrukusio knygų badmečio staiga atsirado galimybė laisvai leisti knygas. Skaitytojų alkis tikriausiai buvo begalinis, tad jį patenkinti padėjo fotografuotiniai leidimai. Ir staiga tų taip lauktų nematytų ir neregėtų knygų atsirado tiek daug ir tokių įvairių… Visai kaip dabar. Tik tuomet mažai kam rūpėjo korektūros ar stiliaus klaidos, vertimų subtilybės, viršelio grožis ar popieriaus baltumas…

Taigi ši knyga ir yra ta „fotografuota“ – 1943 metais išleista Kaune, o 1990 metais leidimas pakartotas. Skaitau ją dar po trijų dešimtmečių ir jau galiu mėgautis ne tik pačia knyga, siužetu, bet ir jau beveik istorine penktojo dešimtmečio rašytine lietuvių kalba… Išlikusi net kaina RM 1,50.

Taigi, knyga apie karą. Žiemos karą. 1939-1940 m. maža suomių tauta 100 dienų atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą. Ir nors baigėsi jis ne suomių naudai, tauta gynėsi narsiai. Pasakojama apie keliolika karių, kurie ištisas valandas šąla žiemos speige, vėliau laukia komandos pulti ar atsitraukti, kovoja, gelbsti sužeistus draugus ir panašiai. Daug minčių, jausmų. Labai labai daug patriotizmo. Gal dėl to romanas netrukus sulaukė pripažinimo, buvo apdovanotas ir laikomas vienu geriausiu šio karo „atvaizdavimu“.

Kiekviena akimirka dabar pavirsta amžinybe. Ji išsiplečia neapribrėžiama, skaudžia tikrove. Mes gulime pasiruošę šuoliui, tačiau dar nesame gavę jokio įsakymo. Aš žinau, kad ten, už šimto metrų, priešakyje, guli priešas, masė, kuri turi būti prispirta prie žemės ir sunaikinta. Jie suniekino tai, kas mums yra šventa, jie įsiveržė terioti tai, kas yra mūsų. Su šitomis mintimis aš pastebiu, kaip keršto troškimas uždega mano kraują. Ir man sunku ramiai išsilaikyti, nepašokti, nešaukti ir nemušti, kol pats parkrisiu – būsiu sunaikintas, kaip kad karas ši viso viską naikina.

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Paskutinieji liudytojai [nevaikiški pasakojimai]. Iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. Vilnius: Vyturys, 1989. 184 p.

Ką jie prisimena? Ką jie gali papasakoti? Privalo papasakoti! Privalo, nes ir šiandien kažkur sproginėja bombos, švilpia kulkos, sviediniai sutrupina, paverčia dulkėmis namus, ir šiandien dega vaikiškos lovytės. Ir šiandien kažkas dar trokšta didelio karo, pasaulinės Hirosimos, kad nuo atominės ugnies karščio suakmenėtų vaikai.

Prireikė laiko, kol susiejau šiuos nevaikiškus pasakojimus su garsiąja Černobylio autore. Jau skaitydama „Karo veidas nemoteriškas“ jaučiau, kad tai jau kažkur girdėta. Atmintis neapgavo ir netrukus radau šią geltoną knygą. Grįžo ir prisiminimai, beveik prieš tris dešimtmečius ji man labai patiko. Ką gi – puikus motyvas paskaityti dar kartą.

Žinoma, viskas atrodo kitaip. Kita patirtis, kitas vertinimas. Bet vis tiek taip pat įdomu. Taip pat baisu. Autorė įžangoje rašo, kad per Antrąjį pasaulinį karą iš viso žuvo trylika milijonų vaikų. Trylika milijonų! Neįsivaizduojamas skaičius. Neįsivaizduojamas siaubas. Tad kiekvienas atsiminimas svarbus. O jei jie dar ką nors pakeistų!

4 metų mergaitė pasakoja apie mamos mirtį. 6 metų berniukas prisimena, kaip vedė sušaudyti jo šeimą. 14 metų paauglei neišblėsta iš atminties vokiečių sudeginto kaimo vaizdas. 7 metų mergaitės košmaras – kaip vaikų akivaizdoje buvo sušaudyta mama. Ir badas, badas, badas. Evakuacija. Ir vėl badas. Mirtys. Galvoju, kad dabar skaityti žymiai baisiau, nei anuomet, kai pati buvau paauglė.

Knyga – kitokia nei jau perskaitytos. Joje nėra autorės balso. Kalba tik vaikai. Tiesa, pasakojimuose labai jaučiama ta sovietinė dvasia. Raudonus kaklaraiščius vaikai naudojo kaip ginklą – jei vokiečiai darys kratą, ras ir jų kaklaraiščius. Toks kad ir mažas, bet pasipriešinimas. Mergaitė, grįžusi iš mokyklos, verkia prie sovietinių rašytojų portretų. Literatūra jai – viskas. Kodėl mokytoja dabar pasakoja viską kitaip, nei iki karo? Vaikai bėga į mokyklą mokytis dainų paradui. Jie vis tiek laimės. Jie negali pralaimėti. Pergalė visai čia pat. Jau greitai.

PIrmiausia netekome savo nuostabios mamos, paskui tėvelio, ir mes iš karto pajutome, suvokėme, kad esame paskutinieji, stovintys prie tos ribos, prie paties krašto… Šiandien mes privalome kalbėti… Paskutinieji liudytojai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.