Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Rosella Postorino. Ragautojos.

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

DE WIND, Eddy. Galutinė stotis – Aušvicas [vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice]. Iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 236 p.

Todėl Aušvicas toli gražu nebuvo vien plataus masto žmonių naikinimo tvirtovė. Su savo fabrikais ir kasyklomis jis buvo neatsiejama ir gyvybiškai svarbi sudedamoji Aukštutinės Silezijos pramoninio regiono dalis, naudojanti pigiausią pasaulyje darbo jėgą. Čia darbininkams nereikėjo mokėti algų, o išlaidos maistui buvo itin menkos. Kai jėgos išsekdavo ir juos išsiųsdavo į dujų kameras, darbo jėgos išteklius – darbo našumo rodikliai turi išlikti tie patys – lengvai papildydavo žydais ir politiniais priešais, kurių Europoje dar buvo gausu.

Viskas – knygoms apie Aušvicą ir holokaustą – laikinai stop. Lai čia ir bus paskutinė skaityta, nes tikrai pradėsiu pritarti šiame žymiajame straipsnyje išsakytoms mintims.

Pagrindinis šios knygos išskirtinumas – ji yra parašyta Aušvice. Kai naciai paliko stovyklą ir dalis nebepajėgusių ar nenorinčių niekur trauktis kalinių liko laukti artėjančių rusų, vienas Olandijos žydas surašė visus išgyvenimus į rastą sąsiuvinį. Teigiama, kad tekstas nekoreguotas, toks, koks ir buvo užrašytas.

Kokio nors stebuklo tikėtis nereiktų. Skaityti įdomu, bet kažin, ar ką naujo pavyks sužinoti. Na, gal dar kartą pergyventi tą baisią kasdienybę ir pasidžiaugti, kad gyvename kitais laikais. Beje, kai kurie įvykiai ganėtinai prieštaringi. Nagi, ar tikrai realybėje galėjo įvykti toks neįtikėtinas vyriausiojo nacių gydytojo poelgis?

Tiesa, vienas dalykas nustebino. Istorija papildyta ir autoriaus nuomone, vertinimais, pamąstymais, diskusijomis su likimo broliais. Ir čia būtų tikrai nieko blogo. Bet kodėl kai kurias vietas skaityti ganėtinai nemalonu? Pavyzdžiui, dėl visų baisybių kaltinami ne naciai, bet visa vokiečių tauta. Labai jau kategoriška… Juk dėl Stalino padarytų nusikaltimų nekaltiname visos rusų tautos? Ar ne?

Žinoma, knygos tema labai svarbi. Ypač vertinant faktą, kad net trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą!  Žinoti būtina. Gerai, kad rašomos ir leidžiamos knygos. O jau skaitytojui pačiam rinktis, kiek ir kokias tas knygas skaityti.

Heather Morris. Cilkos kelias.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

HARGRAVE, Kiram Millwood. Malonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 366 p.

Bet staiga jūra pakyla, dangus griūva ir orą perskrodžia žalzganas žaibas, akimirką nutvieksdamas tamsą akinama šviesa. Mamatė, išgąsdinta blyksnio ir griausmo, pripuola prie lango – susidūręs su jūra dangus drioksteli taip, lyg būtų skilusi pati žemė, padais ir stuburu joms perbėga virpulys, Marena įsikanda liežuvį ir gerklėje pajuntą karštą sūrumą. 
[…]
Jai bežiūrint, paskutinis žaibo tvyksnis nušviečia įžūliai nurimusią jūrą ir iš gelmės iškyla irklai, vairai, visas korpusas su stiebu ir rūpestingai sukrautomis burėmis – netikėtai išniręs povandeninis miškas. Tik jų vyrų nė ženklo.
Kūčios.

Šitoje mistika alsuojančioje knygoje, nukeliančioje į pačią Norvegijos šiaurę, svarbiausias yra Žodis. Taip užrašyta istorija tiesios svaigina, įtraukia į visai kitus laikus, kitus pasaulius, tarsi pats viską matytum ir jaustum. Yra ir kitas svarbus Žodis. Tikėjimo, pačia blogiausia prasme, kuomet jis pamažu vista pačiais tamsiausiai prietarais, be gailesčio žudančiais žmones.

Pirmiausia sudomino tas mistinis elementas – vieną kūčių vakarą kažkur Norvegijos šiaurėje esančioje Vardės saloje žūsta visi vyrai. Moterys lieka vienos. Joms reiks kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tokia nuo pasaulio atskirta, vienišų, bet savimi galinčių pasirūpinti moterų bendruomenė greitai sukelia įtarimų. Už lango juk dar tik XVII amžius. Pasaulio reikalus tvarko vyrai, o visus keblumus greitai išsprendžia laužas. Su visomis į jį sumestomis raganomis.

Taigi, knyga pirmiausiai sužavėjo savo kuriama atmosfera. Panašu į H. Kent, o taip pat į E. Donoghue Stebuklą. Jei leidiesi, tekstas visiškai lengvai perkelia visai kitur, į, dažnai tamsos ir prietarų kamuojamus pasaulius. Visai kas kita siužetai. Ir personažai. Malonėse svarbiausios buvo dvi: Marena ir Ursa. Abi iš visai kitokių pasaulių, abi likimo nelepintos, gal todėl taip gerai supratusias viena kitą. Tik va, tas tolimesnis jų likimo vingis šiek tiek nuvylė – nagi, ar be tokių nuspėjamų siužeto posūkių jau nebegalima parašyti geros knygos? Tai buvo didelis minusas, šiek tiek apkartinęs skaitymo džiaugsmą.autor

Bet kai darsyk vartau knygą ir skaitinėju ištraukas, dar kartą pajaučiu tą atmosferą ir nuotaiką, tad visi minusai nutolsta. Autorė amerikietė, gal todėl neišvengta ir holivudo. Bet vis tiek, kaip gerai parašyta, kaip malonu skaityti. Ir ne taip labai prailgsta laukimas, kol vėl atsiras kokia nors panašios tematikos knyga.

Kas rytą, kas vakarą ir kaskart pavalgęs Absalomas parklumpa ant kelių ir meldžiasi taip karštai, kad vargu ar jai pavyktų jį atitraukti, net jeigu laivas skęstų. Parėmęs kaktą sunertomis rankomis, krutindamas lūpas jis poteriauja taip dėmesingai ir susikaupęs, kaip niekada nesielgia su ja. Širdyje Ursa keikia Agnetės meilės istorijas, meilius motinos žvilgsnius, skirtus tėvui, nepadorų virtuvės tarnaičių, kai jų dar turėjo, kikenimą išvydus pasiuntinuką su prekėmis.
Ar jos žinojo, kas yra meilė, tačiau melavo?

Mary Beth Keane. Šiltinė.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

KEANE, Mary Beth. Šiltinė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 396 p.

Tada ji vėl patikėdavo nenužudžiusi to berniuko, kaip ir nenužudė jokių kitų žmonių tame dideliame, plačiame ir bjauriame pulsuojančiame mieste. Iš tikrųjų būtų juokinga, jeigu tik tie žmonės nebūtų pasielgę nusikalstamai, uždarydami ją, vieną moterį, virėją, kai tuo metu kiekviename Amerikos kampelyje tūno koks nors užkratas, laukiantis, kol bus išjudintas ir paleistas į laisvę.

Šiltinė labai gerai atspindėjo šio pavasario aktualijas. …. Buvau su vaikais Italijoje. Grįžau. Jaučiuosi gerai. Vaje, mokytojai neleidžia mano vaikams ateiti į mokyklą!! Bet gi mes jokių simptomų nejaučiame. Kokia diskriminacija! Kokia neteisybė!….

Jeigu tokios ar panašios antraštės matytos, pažįstamos ir jau buvo gerokai atsibodusios pavasario pradžioje – nieko tokio. Ne jūs pirmi, ir siautėjantis virusas – tikrai ne naujiena. Virusų buvo, yra ir bus. Knygoje apie vieną iš jų – šiltinę, ir apie vieną moterį – šios ligos nešiotoją – niekaip nesuvokusią, kad, net nejausdama jokių simptomų, gali užkėsti ir net pražudyti daugybę aplinkinių.

Štai taip trumpai ir parašiau, apie ką knyga. Apie tikrą virusą, tikrus žmones ir tikrus įvykius. Apie XX a. pradžios Niujorką, apie airius imigrantus, apie sunkų gyvenimą, kurį teko gyventi. Bet svarbiausia – apie vieną moterį – Merę, kuriai nepasisekė būti tokiai, kaip visos.

Knyga patiko. Labai įtraukė, labai įsijaučiau. Vieni jausmai keitė kitus, ir ne, tai nebuvo vien tik gailestis ir užuojauta. Tarpais Merė užsispyrusi kaip kokia asilė ir naivi, kaip kokia mažametė. Žinoma, jai gresiantis karantinas – toli gražu ne varganos dvi savaitės. Ne. Teks iškęsti kur kas daugiau.

Ant knygos užrašas, kad ši demonizuota moteris – Šiltininkė Merė – pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas. Taip atsirado Alfredas. Kasdienis gyvenimas, kasdieniai reikalai, meilės ir nemeilės. Dvejonės ir sprendimai. Ne, nereikia klaidingai manyti – Merė nebuvo kokia verksnė ar mėgstanti savigraužą. Ji kovotoja. Kovojanti su tuo, kas jai nesuprantama, nesuvokiama ir atrodo taip neteisinga.

Įdomu, knyga man nekelia jokių asociacijų su jokia kita. O norėtųsi tokių tikrų istorijų paskaityti daugiau. Turite ką pasiūlyti?

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

PRESCOTT, Lara. Mūsų čia nebuvo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

Filmo gale, kai pradėjo rodyti kūrėjų sąrašą, visos šluostėmės akis. Daktaras Živaga yra istorija ir apie karą, ir apie meilę. Vis dėlto praėjus daugeliui metų mes geriausiai prisimename istoriją apie meilę.

Sakyčiau, čia geriausia skaityta šio karantininio pavasario knyga. Paskutinį puslapį užverčiau jau seniai, bet vis atidėliojau šį įrašą. Taip, ji man labai patiko, sunku net apibūdinti, kodėl. Patiko, ir tiek.

Daktaras Živaga jau yra perskaitytų knygų sąrašuose, ir, kažkada, beveik prieš dešimt metų, įspūdis buvo tikrai stiprus. Taip, tai buvo detalus to laikmečio pasakojimas. Bet man – labiau meilės romanas. Iki šiol prisimenu tuos širdį draskančius jausmus  ir tokius kinematografinius kančios aprašymus, kad tiesiog užsimerkusi galėjau viską matyti.

Šiame šnipų, tiksliau šnipių, romane aprašyti faktai tikriausiai daug kam girdėti: apie patį rašytoją, apie Nobelio premiją, apie tai, kaip jis buvo priverstas jos atsisakyti. Nežinia, kiek autentiškai autorė pavaizdavo Boriso Pasternako gyvenimą, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jos įsivaizduojamus kasdienius įvykius. Bet daug ko ir nežinojau. Ir apie Italijos leidėjus, ir apie pastangas išplatinti knygą. O kur dar tas slaptas planas, kuriam ji bus panaudota. Ir tikėta, ir netikėta. Jungiu gūglą. Jis čia tikrai pravers.

Labai patiko siužeto vingiai: Rytai – Vakarai. Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, neįsivaizduojamai skirtingi gyvenimai. Įtraukia. Blaškaisi čia pirmyn, čia atgal ir sunku pasakyti kas intriguoja labiau – Laros meilė ir likimas ar Salės ir Irinos nuotykiai.

Stenografisčių balsas. Va, kas padarė knygą išskirtine, kitokia, nei koks istorinis, nuotykinis ar šnipų romanas. Stenografistės, tarškindamos mašinėlių klavišus ir tuo pačiu viską matydamos ir girdėdamos, suteikė visai istorijai tokią ypatingą, paslaptingą, intriguojančią ir net romantišką atmosferą. Dėl jų balso užvertus paskutinį puslapį dar nesinori padėti knygos į šalį, ir dėl jų knyga tarsi tapo kitokia, nei galėjo būti.

… galėjai pagalvoti, kad tos moterys stenografistės arba sekretorės ir galbūt buvai teisi. Bet galėjai ir klysti. Sekretorė: žmogus, kuriam patikėta paslaptis. Iš lotynų kalbos žodžio secretus, secretum. Visos spausdinome, bet kai kurios iš mūsų užsiimdavo ir kai kuo daugiau. Mes nė puse lūpų neprasitardavome apie tai, ką veikiame kasdien po to, kai uždengiame savo spausdinimo mašinėlę. Skirtingai nei kai kurie vyrai, mokėjome saugoti savo paslaptis.

 

 

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?