Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

SARAJA, Viljo. Išpirktasis kraštas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Juozas Kruminas-Palionis. Antrasis fotografuotas leidimas. Kaunas: Menta,1990. 160 p. Originaaus leidimo duomenys: Kaunas: Br. Daunoro leidykla, 1943.

Premijuotas suomių literatūros premija, kaip geriausias 1939-1940 metų žiemos karo atvaizdavimas.

Dabar mūsų kraštas buvo užpultas. Išdidžiai buvo pakeltas kumštis, pateikti reikalavimai. Buvo pasakyta visai atvirai: tai priklauso mums, kadangi mes esame stipresni už jus. Tačiau mes nenusileidome jokiems reikalavimams. Mes nenorėjome parduoti savo pirmgimio teisės – teisės gyventi šitame krašte – už pigią kruopienę, už apgaulingus pažadus, kurie tikriausiai niekad nebūtų buvę išlaikyti.

Tikriausiai yra atsimenančių, kaip po ilgokai užtrukusio knygų badmečio staiga atsirado galimybė laisvai leisti knygas. Skaitytojų alkis tikriausiai buvo begalinis, tad jį patenkinti padėjo fotografuotiniai leidimai. Ir staiga tų taip lauktų nematytų ir neregėtų knygų atsirado tiek daug ir tokių įvairių… Visai kaip dabar. Tik tuomet mažai kam rūpėjo korektūros ar stiliaus klaidos, vertimų subtilybės, viršelio grožis ar popieriaus baltumas…

Taigi ši knyga ir yra ta „fotografuota“ – 1943 metais išleista Kaune, o 1990 metais leidimas pakartotas. Skaitau ją dar po trijų dešimtmečių ir jau galiu mėgautis ne tik pačia knyga, siužetu, bet ir jau beveik istorine penktojo dešimtmečio rašytine lietuvių kalba… Išlikusi net kaina RM 1,50.

Taigi, knyga apie karą. Žiemos karą. 1939-1940 m. maža suomių tauta 100 dienų atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą. Ir nors baigėsi jis ne suomių naudai, tauta gynėsi narsiai. Pasakojama apie keliolika karių, kurie ištisas valandas šąla žiemos speige, vėliau laukia komandos pulti ar atsitraukti, kovoja, gelbsti sužeistus draugus ir panašiai. Daug minčių, jausmų. Labai labai daug patriotizmo. Gal dėl to romanas netrukus sulaukė pripažinimo, buvo apdovanotas ir laikomas vienu geriausiu šio karo „atvaizdavimu“.

Kiekviena akimirka dabar pavirsta amžinybe. Ji išsiplečia neapribrėžiama, skaudžia tikrove. Mes gulime pasiruošę šuoliui, tačiau dar nesame gavę jokio įsakymo. Aš žinau, kad ten, už šimto metrų, priešakyje, guli priešas, masė, kuri turi būti prispirta prie žemės ir sunaikinta. Jie suniekino tai, kas mums yra šventa, jie įsiveržė terioti tai, kas yra mūsų. Su šitomis mintimis aš pastebiu, kaip keršto troškimas uždega mano kraują. Ir man sunku ramiai išsilaikyti, nepašokti, nešaukti ir nemušti, kol pats parkrisiu – būsiu sunaikintas, kaip kad karas ši viso viską naikina.

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Paskutinieji liudytojai [nevaikiški pasakojimai]. Iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. Vilnius: Vyturys, 1989. 184 p.

Ką jie prisimena? Ką jie gali papasakoti? Privalo papasakoti! Privalo, nes ir šiandien kažkur sproginėja bombos, švilpia kulkos, sviediniai sutrupina, paverčia dulkėmis namus, ir šiandien dega vaikiškos lovytės. Ir šiandien kažkas dar trokšta didelio karo, pasaulinės Hirosimos, kad nuo atominės ugnies karščio suakmenėtų vaikai.

Prireikė laiko, kol susiejau šiuos nevaikiškus pasakojimus su garsiąja Černobylio autore. Jau skaitydama „Karo veidas nemoteriškas“ jaučiau, kad tai jau kažkur girdėta. Atmintis neapgavo ir netrukus radau šią geltoną knygą. Grįžo ir prisiminimai, beveik prieš tris dešimtmečius ji man labai patiko. Ką gi – puikus motyvas paskaityti dar kartą.

Žinoma, viskas atrodo kitaip. Kita patirtis, kitas vertinimas. Bet vis tiek taip pat įdomu. Taip pat baisu. Autorė įžangoje rašo, kad per Antrąjį pasaulinį karą iš viso žuvo trylika milijonų vaikų. Trylika milijonų! Neįsivaizduojamas skaičius. Neįsivaizduojamas siaubas. Tad kiekvienas atsiminimas svarbus. O jei jie dar ką nors pakeistų!

4 metų mergaitė pasakoja apie mamos mirtį. 6 metų berniukas prisimena, kaip vedė sušaudyti jo šeimą. 14 metų paauglei neišblėsta iš atminties vokiečių sudeginto kaimo vaizdas. 7 metų mergaitės košmaras – kaip vaikų akivaizdoje buvo sušaudyta mama. Ir badas, badas, badas. Evakuacija. Ir vėl badas. Mirtys. Galvoju, kad dabar skaityti žymiai baisiau, nei anuomet, kai pati buvau paauglė.

Knyga – kitokia nei jau perskaitytos. Joje nėra autorės balso. Kalba tik vaikai. Tiesa, pasakojimuose labai jaučiama ta sovietinė dvasia. Raudonus kaklaraiščius vaikai naudojo kaip ginklą – jei vokiečiai darys kratą, ras ir jų kaklaraiščius. Toks kad ir mažas, bet pasipriešinimas. Mergaitė, grįžusi iš mokyklos, verkia prie sovietinių rašytojų portretų. Literatūra jai – viskas. Kodėl mokytoja dabar pasakoja viską kitaip, nei iki karo? Vaikai bėga į mokyklą mokytis dainų paradui. Jie vis tiek laimės. Jie negali pralaimėti. Pergalė visai čia pat. Jau greitai.

PIrmiausia netekome savo nuostabios mamos, paskui tėvelio, ir mes iš karto pajutome, suvokėme, kad esame paskutinieji, stovintys prie tos ribos, prie paties krašto… Šiandien mes privalome kalbėti… Paskutinieji liudytojai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

WINTHROP, Elizabeth H. Paskutinė malonė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 258 p.

Vaizdas akyse išsilieja. Čia praleisti aštuoni mėnesiai buvo ilgesni už visą jo nugyventą gyvenimą. Jis atsimena tą gyvenimą, bet nebeprisimena, koks jausmas jį gyventi. Prisimena, kad parėjęs namo rasdavo šilto maisto ir minkštą lovą, bet nebejaučia motinos patiekalų skonio ir kaip nuo jo svorio įdubdavo čiužinys. Prisimena, kad patikdavo basomis braidyti po purvą, bet nebejaučia slidžios drėgmės tarp pirštų. Prisimena, kaip laikė apkabinęs Greisę, bet nebejaučia jos kūno šilumos ir svorio, nebeįstengia sužadinti to neįveikiamo troškimo – to nenugalimo meilės troškimo, dėl kurio juos ištiko toks likimas. Tarsi atsimintų skausmą šiam jau atslūgus. Jis atsimena, bet skausmas praėjo.

Nedidelėje knygoje, trumpuose skyreliuose papasakota istorija apie praeitame tūkstantmetyje (kaip keistai skamba) nutikusį įvykį: vaikinas išprievartauja jauną merginą, kuri vėliau nusižudo, ir yra nuteisiamas mirties bausme. Tiesa, vaikinas – juodaodis – ir tai velniškai svarbus faktas.

Galvoju, kiek esu skaičiusi knygų apie vergovę, juodaodžių išnaudojimą. Mažai (Auksinės šaknys, Sula). Labiau įstrigo filmai – 12 vergovės metų (12 Years a Slave), o dar labiau – Tarnaitė (The Help). Tarnaitė ypatingai: šeštojo dešimtmečio Amerika, juodaodžiai vis dar nėra laikomi pilnaverčiais žmonėmis. Jie – niekas. Tarnai. Vos po pusę amžiaus toje pačioje šalyje, tų pačių gyventojų vaikai ar anūkai prezidentu išsirinks juodaodį. Ką apie tai manytų knygos veikėjai?

Būtent – knygos veikėjai. Čia klausiu savęs, kas svarbiau – pati istorija, jos siužetas, ar tai, kokie žmonės jame dalyvauja? Ir iš karto dedu knygai pliusą.  Taip, žmonės čia ypatingai svarbūs. Būtent jie, jų požiūris, jų veiksmai tuo metu, likus dienai ar dviem iki egzekucijos, tokie svarbūs ir reikšmingi, kad skaitymas tampa jaudulio ir įtampos kupina būsena. Laukimo būsena.

O koks laukimas būna žinant, kad tau liko gyventi vos kelios valandos, ir kad sulaukęs vidurnakčio sėsi elektros kėdėn? Kaip to vidurnakčio laukia tavo mama, tėvas, kaimynai, draugai ir nedraugai? Kaip laukia vyras, norintis pakalbėti su žmona? Po to pokalbio galbūt negrįžtamai pasikeis jų gyvenimas. Kaip pakelėje, šalia vežimo ir vos gyvos asilės laukia senyvas vyras? Kaip laukia berniukas, kol jo tėtis priims žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą?

Bet dar ne viskas. Dar yra vienas be galo svarbus dalykas, kuris labai patiko. Malonė. Šis žodis puikuojasi ant viršelio. Šis žodis kaip ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su Viliu. Bet tik skaitydamas imi suvokti, kad šis žodis susijęs ne tiktai su pasmerktuoju. Jis susijęs su visais, knygoje veikiančiais personažais. Kaip? O tai palikta nuspręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam asmeniškai.

Giliai įtraukia tėvo odos kvapą, jo tarpuakį tiksliai užpildo tėvo peties raumuo – idealiai tinka. Ant pakaušio jaučia tėvo pirštus, jie raminamai glaudžia Vilį, spaudžia artyn, Jis paklūsta, leidžiasi laikomas, kad ir kokia nepatogi poza dėl surakintų rankų. Tėvo glėbyje pranyksta viskas: karštis, daugybė susirinkusių žmonių, laukianti elektros kėdė, jo likimas. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo apkaltintas, pasijunta saugus ir dar labiau priglaudžia  galvą prie tėvo peties, smarkiai prisispaudžia visu savo meilės svoriu.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

 

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Karo veidas nemoteriškas [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 312 p.

Žinote, kaip per karą visi mąstėme. Mes svajojome: „Va, vyručiai, kad taip išgyvenus… Kokie laimingi žmonės bus po karo! Koks laimingas, koks gražus prasidės gyvenimas. Šitiek išgyvenę žmonės gailėsis vienas kito. Mylės. Tai bus kitokie žmonės“. Mes tuo neabejojome. Nė trupučio.
Deimantėli tu mano… Žmonės kaip ir ankščiau nekenčia vienas kito. Vėl žudo. Šito labiausiai nesuprantu… Ir kas? Mes… Tai mes…

Literatūrinė dokumentika. Netikėtai nustebinęs žanras, kuris neleido užmigti, ragino skaityti dar, ir dar. Moterys pasakoja savo prisiminimus apie, kaip rusai vadina, Didįjį Tėvynės karą. Vienos pasakojimai telpa vos į vieną kitą pastraipą, kitos – į keletą ar daugiau lapų. Daug nutylėjimų, skausmo, ašarų. Bet čia jau dabar, ne tada, kai vos mokyklą baigusios mergaitės veržte veržėsi į frontą. Daugumai atsakymas būdavo – ne. Bet tai nestabdydavo, o tik paskatindavo dar ryžtingiau siekti tikslo – kariauti kartu su vyrais, nebūti ta silpnąja lytimi, kuriai lemta savo mylimųjų laukti namuose ir tikėtis, kad šie grįš.

Bet šlovinimo čia jokio. Tik realybė. Kai kurie atsiminimai tikrai baisūs, kaip baisi ir ta neapykanta, su kuria buvo žudomi vokiečiai (priešai), dažnai dar visai vaikai. Nenuslėpti ir tie prievartavimai,  žudymai, pagaliau pasiekus Vokietiją. O kai karas baigėsi, baigėsi ne visiems. Net grįžę iš vokiečių nelaisvės saviškiai buvo tremiami ir žudomi. O tos pačios moterys, kurioms pasisekė išgyventi, niekinamos ir ilgus metus laikomos kekšėmis ir paleistuvėmis.

Ir tai tik nedidelė dalis knygos. Stebiuosi, kiek daug kariuomenėje moterų: pėstininkių, snaiperių, zenitininkių, ryšininkių, lakūnių, aviamechanikių, sanitarijos instruktorių, chirurgių, felčerių, virėjų, kepėjų, kirpėjų, lauko pirčių ir skalbyklų būrio kovotojų ir taip toliau, ir panašiai. Kiek reikėjo laiko jas visas surasti, aplankyti, pakalbinti. Autorė taip pat papildo pasakojimus savo mintimis, prisimena, kaip jai sekėsi užrašyti šiuos liudijimus, ką ji pati matė, ką išgyveno. Nėra nei smerkimo, nei teisinimo. Juk kare teisiųjų ir nėra, ar ne?

Ir jausmai ganėtinai dviprasmiški. Vos ne kasdien kalbama apie visokias propagandas, informacijos slėpimą ir istorijos faktų iškraipymą. Kiek tiesios knygoje? O gal tai net nėra svarbu? Tai ne istorijos vadovėlis, tai jausmų istorija. Kaip tuos visus įvykius suvokė tuomet komjaunuolišku idealizmu ir patriotizmu gyvenantis jaunimas? Nuo mažens ugdomas besąlygiškai tikėti viskuo, kas sakoma (beje, kai kurie kalbintieji vis dar tebetikėjo). Jokios baimės, dvejonių ar abejonių. Kova iki Pergalės. Baisu. Pikta. Gaila. Kaip lengva ir paprasta sulaužyti jaunų žmonių likimus.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Negali būti vienos širdies neapykantai, o antros – meilei. Žmogus ją turi vieną, ir visada galvojau apie tai, kaip išgelbėti savo širdį.