Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?