Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

PRISTAVKINAS, Anatolijus. Snaudė naktį aukso debesėlis. [apysaka]. Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1989. 201 p.

Snaudė naktį aukso debesėlis
Ant krūtinės kalno akmenuoto;
Ankstų rytą per žydrynės plotą
Jis išskrido, laisvėn pasikėlęs.

Ir tik drėgnas pėdsakas paliko
Raukšlėje pražilusio kalnyno.
Vienišas, nuliūdęs tarp smiltynų
Stovi jis, raudodamas iš tyko.

/Michailas Lermontovas/

Ieškodama namuose vietos niekaip nebetelpančioms knygoms, netyčia ištraukiau šitą labai gražiai pavadintą apysaką. Bet po tokiu romantišku pavadinimu slypi visai ne romantinė istorija. Parašyta tuo metu, kai garsiau pradėta kalbėti apie sovietinių laikų baisybes nuo kurių baisu dar ir šiandien.

Broliams dvyniams Kuzminiukams, Koliai ir Sašai taip baisu tikriausiai nebuvo. Jų kasdienis vienintelis galvosūkis – kaip susirasti ėdesio. Taip taip, autorius žodžių nesirenka. Tai va, vienuolikmečiams našlaičiams išradimo netrūko, tad ir gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vieną kartą po eilinės ne visai sėkmingos operacijos, nenorėdami įkliūti, jie sugalvoja važiuoti į Kaukazą. Maždaug pusė tūkstančio našlaičių (tarp jų ir autorius) buvo atrinkti, susodinti į traukinį ir išvežti į Kaukazą, kur niekas nežinojo, kas jų ten laukia. Bet aišku, vaikams tai buvo ne motais ir kai kurių suaugusiųjų akyse karts nuo karto pasirodydavusi baimė nieko nereiškė.

Apysaka autobiografinė. Labai įtaigi. Įtraukia nuo pirmo sakinio. Tiesa, prisipažinsiu, taip ir nesupratau, gal autorius ir yra tas Kolia Kuzminiukas? Ne? Jis kartas nuo karto įsiterpia, vis nutraukdamas pasakojimą, tarsi norėdamas sustiprinti skaitomo teksto tikroviškumą. Bet skaitytojui, bent jau man, sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą, tuos įvykius, tuos vaikus, kurie gal gimė per anksti, o gal per vėlai, bet tikrai ne pačiu geriausiu laiku.

Aš žinojau, aš veikiausiai žinojau, šitaip nebūna, o jeigu ir būna, tai ne prieš gera, per daug jau gerai, kad paskui nebūtų dar blogiau. Bet kaip tik tada, nujausdamas negandas, aš pirmąsyk ūmai supratau, jog aš gyvas, jog aš iš tikrųjų esu, o paskui aš numirsiu. Tas geliantis jausmas, kad visa greitai praeis, ką aš vos tik patyriau, smogė man visam gyvenimui kaip perkūno trenksmas, kaip skeveldra vairuotojai Verai į pačią širdį! Kaip nesinorėjo mirti, viešpatie! Bet tik vėliau aš supratau, perskaitęs kažkokį mokslinį straipsnį, jog manyje tuo momentu nubudo „mirties genas“, kuris įgimtas kiekvienam gyvam žmogui, bet iki tam tikro laiko nepasireiškia, o tik ankstyvoje jaunystėje kokiu nors ypatingu akimirksniu… Ir paskui jau lieka visam gyvenimui. O vaikai, kaip ir aš ligi to laiko, gyvena nežinodami, kad visa kas praeina, ir todėl nemirtingi jie.

Įrašo “Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Devyneri | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.