Citatos [53]

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga.

— Aš tik žinau, kad tai iš tikrųjų pradžios pabaiga. Akmens amžius, žalvario amžius, geležies amžius – nuo šios dienos visus juos pavadinsime vienu skambiu vardu, nes tai buvo amžius, kai mes vaikščiojome žeme, o rytais klausydavomės paukščių ir kone verkdavome iš pavydo. Gal pavadinsime jį Žemės amžiumi, o gal Gravitacijos? Milijonus metų mes stengėmės įveikti gravitaciją. Būdami amebos ir žuvys, veržėmės iš vandenyno, saugodamiesi, kad svorio jėga mūsų nesutraiškytų. Sėkmingai išlipę į krantą, kiek galėdami stengėmės atsitiesti, kad svorio jėga nesulaužytų naujo mūsų išradimo – stuburo; mokėmės vaikščioti nekliuvinėdami ir bėgioti nepavirsdami. Milijonus metų gravitacija laikė mus pririštus prie namų, o vėjas su debesimis ir žiogai su peteliškėmis šaipėsi iš mūsų. Štai kodėl šis vakaras toks svarbus… Atėjo galas senolei Gravitacijai ir jos vardu pavadintam amžiui, – galas visiems laikams. Nežinau, nuo ko bus pradėtas skaičiuoti naujasis amžius – nuo persų, svajojusių apie skraidančius kilimus, ar kinų, kurie švęsdami gimtadienius kažkodėl laidydavo į dangų aitvarus ir fejerverkus, o gal nuo sekančios valandos kurios nors minutės ar sekundės. Šiaip ar taip, dabar baigiasi milijonus metų trukęs bandymų laikotarpis – užsitęsęs, bet mums, žmonėms, vis dėlto teikiantis garbės (psl. 23, „Pradžios pabaiga“).

Nuo to laiko, kai išmokome kalbėti, tolydžio vis klausdavome: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Tai buvo pats svarbiausias klausimas, kol mes jautėme giltinę pustant dalgį už nugaros. Bet tik leiskite mums įsikurti dešimtyje tūkstančių pasaulių, skriejančių apie dešimtį tūkstančių nežinomų saulių, ir niekam nebereikės šito klausti. Žmogus bus toks pat begalinis ir beribis kaip begalinė ir beribė pati visata. Žmogus bus amžinas kaip amžina visata. Atskiri žmonės mirs kaip ir ankščiau, bet mūsų istorija bus pažengusi taip toli, kad galėsime numatyti ateitį, o žinojimas, jog gyvensime visais laikais, suteiks mums ramybės ir tvirtumo – tatai ir bus ilgai ieškotas atsakymas į mūsų klausimą. Gavę gyvenimo dovaną, mes visada galėsime bent jau ją išsaugoti ir perduoti begalybei Argi ne kilnus tikslas? (psl. 24, „Pradžios pabaiga“).

Iškelia aukštai sireną ir pučią nelyginant ragą, pučia, kol garsas pasiekia tą vietą, kur guli tu, nugrimzdęs į ilgesingus sapnus apie tuos laikus, kai buvo tūkstančiai tokių kaip tu, o dabar esi vienas, vienui vienas pasaulyje – pasaulyje, kuris sutvertas ne tau ir kuriame reikia slėptis. Bet sirena vis šaukia ir šauki, ir tu pakirsti iš gelmių dumblo ir akys atsimerkia lyg gigantiško fotoaparato linzės, ir tu pradedi judėti… lėtai, lėtai, nes ant tavo pečių vandenynas, didžiulis svoris. O sirena vis šaukia iš už tūkstančių mylių, vos girdima ir pažįstama, ir tavo pilve įkaista aukštakrosnė, ir tu pradedi kilti į viršų – lėtai, lėtai. Pakeliui surydamas stambius būrius menių ir rainių, ištisus srautus medūzų pamažėle kyli į viršų – kyli visą rudenį: rugsėjį, kai prasideda rūkai, spalį, kai rūkai jau tirštesni, o sirena vis dar kviečia, paskui lapkritį; kasdien vis labiau prisitaikydamas prie slėgimo, kas valandą pakildamas per pėda aukščiau, tu vis artėji prie paviršiaus ir tebesi gyvas. Tu negali pasiskubinti: jeigu staiga iškiltum į viršų – suplyštum į gabalus. Todėl ir sugaišti tris mėnesiu, o paskui dar šitiek dienų plauki per ledinius vandenis iki švyturio. Pagaliau tu jau čia, naktyje, Džoni, tu – pati didžiausia žemės pabaisa. O štai ir švyturys, kuris kviečia tave. Toks pat ilgas kaklas kyšo iš vandens, toks pat kūnas ir, svarbiausia, toks pat balsas kaip tavo. Ar supranti dabar, Džoni, ar supranti?
Sirena suūkė.
Pabaisa atsakė. (psl. 31, „Sirena“).

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink – alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra – mėlyna, švelni, – ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.
Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko. (psl. 235, „Pelės po šluota“).

Reklama

Įrašo “Citatos [53]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga | kaskaityti.lt

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s