Hannah Kent. Paskutinės apeigos.

paskutines-apeigosKENT, Hannah. Paskutinės apeigos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 366 p.

Jie pasakė, kad aš turiu mirti.

Nušlifuotas brangakmenis. Taip parašyta ant knygos viršelio. Ir tai tikriausiai tiesa: nėra ji nei kažkokia pati geriausia, tobuliausia ar dar kažkokia -iausia knyga. Bet kad kitokia, tai tikrai. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko – tai nepaprasta gyvenimo istorija. Nepanaši nei iš vieno į mūsų… Chm. Man patinka, kai tekstai ant viršelio daug maž atitinka knygos turinį.

Galvojau, jau tikrai žinau, ko tikėtis iš skandinavų romanų. Ar tikrai? Islandija, 19 amžiaus pradžia. Kornsas. Ūkininkų, o gal greičiau, valstiečių ūkiai. Kasdienybė, skurdas, sunkūs ūkio darbai. Atšiaurūs orai, tokia pat ir aplinka… Apylinkės pareigūno Jono Jonsono šeima priversta atlikti pareigą – priimti į savo namus Agnes Magnusdotir. Žmogžudę. Žudikę. Nuteistąją mirti. Šeima turės gyventi kartu su ja, kol jai bus įvykdyta bausmė.

Patikėkit, niekada nebūčiau atkreipusi į šią knygą dėmesio, jei ne reklama. Ta tikroji, žodinė, tiksliau feisbukinė, iš lūpų į lūpas (o gal tiksliau, iš klaviatūrų į internetą).  Vienas įrašas, kitas, dar kitas, dar. Ką, tie žmonės išprotėjo, ar ką, kas čia per knyga? Ji nuolat šmėžavo mėgstančių skaityti paskyrose tol, kol atidėjau visus savo planus ir ėmiausi jos. Ir štai – puikiausias skaitinys, galbūt jau ir užbaigsiantis šituos metus.

Nežinau. Reikia tai paskaityti. Man patiko veikėjai, man patiko ta įvairiapusė asmenybė Agnes, kurios nesuprasi, čia gaila, čia jau nebe… Man patiko jos pasirinktas dvasinis globėjas pastoriaus asistentas Torvarduras (Totis) Jonsonas, visa Jono Jonsono šeimyna – Margretė, Steina ir Lauga. Tiesa, jie vėliau tarsi pranyksta, jos nebelieka. Lieka tik Agnes, Totis ir tas kirvio kirčio aidas, ką tik nukirsdinęs galvą pirmajam buvusiam eilėje – Fridrikui.

Įvykiai, kiek pavyko atkurti, autentiški. Visa kita – fikcija. Bet vistiek, viskas, kaip ir visada, kaip ir visur ir visais laikais – tik iš meilės…

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

martinaitisMARTINAITIS, Marcelijus. Kaip katinai uodega peles gaudo [eseistika, eilėraščiai). Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 120 p.

Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo. (Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių).

Blogiau, nei neskaityti knygų, tikriausiai yra apie jas neparašyti. Ypač apie tokias va, kuri praslysti ir pro akis, ir pro rankas gali. Ne, ne. Aš ją jau seniai mačiau, įsidėmėjau, o dabar skaičiau, skaičiau, skaičiau….

Tai tikriausiai ilgiausiai skaityta vos 120 psl. knygutė. Patinka man lietuvių tekstai, neverstiniai jie, natūralūs, tikri… Patinka man ir Martinaičio eseistika (eilėraščiai – nelabai, nepasiekia jie manęs kažkodėl). Apie katinus, kurie uodega peles gaudo, sužinojau kitoje autoriaus knygoje  ir iš tiesų, beveik patikėjau, dar mėginau ir gūglės paklausti. Žinoma, nieko neradau, tai belieka spėlioti, tikra tai, ar tik autoriaus išmonė.

Patiko. „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus.“ Tikrai.. esame mes jų vergai, jie mūsų ponai. Kiekvienas, turintis augintinį žino, jei jau susitiks du kačių ar šunų mylėtojai, tai kalbos tikrai nepritrūks. Tai autorius ir kalba, vietomis labai juokingai, o vietomis net labai liūdnai. Kelios citatos iš knygos čia.

Gražu. O katinai peles tikrai ne su uodega gaudo, ar ne?

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

prisipazistuCABRÉ, Jaume. Prisipažįstu [romanas]. Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2016. 784 p.

Praslinko du tūkstančiai metų po pasaulio sukūrimo, kai namuose pagal dešimtinę sistemą buvo išdėliotos knygos, o tėvo kabinete dar nebuvo peržiūrėti visi dokumentai.

Visada sakau, kad knygos viršelis man nieko nereiškia. Tiksliau, sakiau. Šį kartą viršelis ir buvo ta paskata, kai norisi apie knygą sužinoti daugiau. Nes iš aprašymo nesupratau, nebuvau įsitikinusi, noriu aš jos ar ne (bet kas gi galėtų nenorėti knygos tokiu viršeliu? Ei, apie knygas nieko nenusimanantys Kalėdų seniai! Juk tokią dovaną išrinkti ypač lengva, ar ne?). O… jei nepatiks?

Bet kaip gali nepatikti! Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Galbūt tik protą. Bent jau turėtų. Visi, paskaitę anotaciją jau žino, kad tai amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus užrašai. Nepaprastai talentingo, o dabar jau ligoto Adriano Ardevolio pasakojimai vedžioja skaitytoją po įvairias epochas, pristato įvairius personažus (stop stop – veikėjų gausa gąsdintis nereikia. Jų sąrašas užima tik menkus keturis puslapius, kai tuo tarpu Martin epopėjoje… et nežinau kiek, bet keliskart daugiau…).  Autorius neskuba nieko aiškinti ir skaitytojo nelepina. Lengva nebus. Tai jau tikrai.

Tai ir patiko labiausiai! Būni viename laike, vienų veikėjų kompanijoje, ir staiga, visai netikėtai šokteli porą šimtmečių atgal ir jau klausaisi visai kitų žmonių, visai kitų (ar tikrai?) rūpesčių. Nereikia laukti nei kito sakinio, nei kitos pastraipos, nei, tuo labiau, kito skyriaus. Ne kartą teko versti puslapius atgal: kur aš čia esu, ar su Adrianu ir Bernatu Barselonoje? Ar Romoje? O gal senoviškame Burgalio vienuolyne? O gal Paryžiuje, ar Vienoje? Ir kaip tai bebūtų baisu, gal Aušvice? Gal?

Šiek tiek gąsdina. Gal ir ne šiek tiek. Gal net labai. Labiausiai tai, kad per amžių amžius niekas nesikeičia ir sumenkinti, nuskriausti, užgauti ar net nužudyti žmogų dabar galima lygiai taip pat, kaip ir  prieš keletą šimtmečių. Ir niekas nieko nepakeis, taip bus dabar, ir visada, ir per amžius…. O iš vis liūdniausia, jog tai suvokiama tik tada, kai gyvenimas nugyventas ar nepagydoma liga neišvengiamai veda į anapus. Tik tada. O ankščiau – niekaip. Ir niekas nežino – kodėl?

Iššūkis. Gurmanams.

Jana Vagner. Likę gyvi.

Vvagner_like_gyviAGNER, Jana. Likę gyvi [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 312 p.

Jis mėgino atrodyti tvirtas, bet kasdien jam sekėsi vis sunkiau – ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiškam, bet vis dėlto buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio, buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums neliko jokių atsarginių variantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.

Net nepastebėjau, kada pasirodė ši knyga, tyliai, ir kažkaip, lyg ir visai be reklamos. Kam tos reklamos ir reikia, čia juk „Vongo ežero“ tęsinys. Prisimenat? Gripo epidemija, išnaikinusi beveik visus Maskvos (ir ne tik) gyventojus. Kompanija, kuriai paskutinę minutę pavyko ištrūkti. Ilga kelionė per šalį, iki pat Karelijos, iki Vongo ežero…

Čia viskas kitaip. Pirmoje dalyje nukeliavę tūkstančius kilometrų, dabar jie tupi mažoje, gyvenimui nepritaikytoje medžiotojų trobelėje. Nemokantys savimi pasirūpinti. Nežinantys, kaip išgyventi. Atkirsti nuo viso pasaulio mažoje saloje. Ir, svarbiausia, nelabai mėgstantys vienas kitą. Žiema bus ilga ir karšta.

Jei pačiu vyriškiausiu išgyvenimo romanu įvardinčiau McCarthy Kelią, tai čia – pats moteriškiausias. Svarbu išgyventi, neužsikrėsti, nenumirti…  O dar svarbiau –  išsaugoti ir niekam neatiduoti savo mylimo vyro. Nelengva. Ypač kai mažoje trobelėje ilgus žiemos vakarus tenka leisti su mylimojo buvusiąja ir jų sūnumi.

Labai patiko. Viskas taip tikra, lyg būtų išgyventa. Realybės siaubą į šoną nustumia kasdienės mintys, jausmai emocijos. Drąsiai gali bandyti skaityti ir tie, kas nemėgsta visokių fantastikų ir mistikų. Viskas labai natūralu ir realu. Jokių monstrų. Tik vienas kitas, didesnis ar mažesnis, kasdienybės demoniukas.

Moteriški jausmai ir emocijos siautėja labiau už mirtį nešantį gripą.

Lars Kepler. Hipnotizuotojas.

kepler_hipnotizuotojasKEPLER, Lars. Hipnotizuotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 622 p.

— O ką aš sakiau?
— Ką?
— Aš buvau teisius, ar ne?

Trampampam, žengiame į naujo skandinavų tyrėjo, Jono Linos, valdas. Girdėjau girdėjau, koks jis įdomus personažas, kaip įtraukia tie detektyvai ir kiek daug suteikia skaitytojams laimės ir nepamirštamų įspūdžių. Ir?

Vargeli…. Nelabai man patinka kraujingos istorijos apie visokius ten psichopatus. Kuomet kartais šlykštu ir bjauru. Kažin, kiek kartu kartojosi žodis pize? Kažin, kiek motinų, dingus vieninteliui sūnui, elgtųsi taip, kaip Simona? Bet nepaisant šių minusų, knyga veikia tikrai kaip kokia hipnozė. Lyg ir nieko ypatingo, o užverst negali. Neužsiverčia.

Jei rimtai, tai autoriai tikrai žinojo, kaip pavergti skaitytoją. Man labai patiko, o va dabar bandau sugalvoti, kodėl. Ir nesugalvoju. Paaiškinimo nėra. Nes istorija visai paprasta ir net banali, o pabaiga tai iš vis graudžiai tragiška. Kažkur antrame plane šmėžavo komisaras Jonas Lina, ten pat siautėjo  išprotėjęs paauglys, dar kažkokie sadistiškai nusiteikę vaikai-pokemonai. Savotiškai įdomus fiziškai ir psichiškai palaužtų rinkinys-2016012004asmenybių, besigydančių hipnoze, būrelis. O pačiame centre Erikas Marija Barkas, ūmių traumų gydymo specialistas… Ai, dar jo ligotas sūnus ir ankščiau minėta žmona. Visi jie, kažkaip vienas su kitu psichologiškai sąmoningai ar nelabai susisaistę, išprovokavo tokius įvykius, kurie gerokai pakoregavo, paįvairino, ir krauju aplaistė kasdienę rutiną.

Tiesa, personažai įdomūs, siužetas sukinėjasi į visas puses, netikėtumų pakanka ir še tau, topų topas, skandinaviškojo detektyvo elitas.

Patiko, ir viskas. Matomai, ką tik įstojau į Lars Kepler detektyvų gerbėjų gretas.

Jussi Adler-Olsen. Fazanų žudikai.

Aolsen_fazanu-zudikaiDLER-OLSEN, Jussi. Fazanų žudikai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Agnė Mackevičiūtė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013.  503 p.
Knygų serijos„Department Q“ 2-oji knyga.

Mano širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo.

Po sėkmingai išaiškintos pirmosios bylos ir po to sekusių atostogų, detektyvas Karlas Mjorkas grįžta į darbą. O ten vieni nemalonumai. Kažkokia kolegų iš Norvegijos delegacija, kuriai reikės viską svetingai aprodyti; neaišku, ko norintys viršininkai; net nauja darbuotoja, kurios, kam jau kam, bet Karlui Mjorkui tikrai nereikia. Nors neišaiškintų nusikaltimų dar daug, šį kart dėmesį patrauks  ant stalo paslapčia kažkieno palikta seniausiai baigta ir visų pamiršta byla.Taigi, kas 1987 metais nužudė du jaunuolius?

Daug smurto. Ne kraujo, žudymų (buvo ir jų, kaipgi), bet įtampos ir pykčio, kurį reikia kažkur ir ant kažko išlieti. Po to palengvėja, bet tik trumpam. Nes žinia, paskui daug metų slėgs kaltė ir priklausomybė nuo šutvės (keistas man tas žodis) ir suvokimas, kad kelio atgal nebėra.

Kelio atgal nebėra ir skaitytojui. Įtraukia. Stipriai. Ryškūs veikėjai (tikrai spalvingos asmenybės), vietoje nestovintis siužetas, intriga. Čia man ką, gali būt gaila žudikės ir jos tragedijos? Na jau! Bet… Chm. Keistas tas gyvenimas. O knyga gera.

Ruduo nuobodus nebus. Kitos dvi šios serijos knygos jau išleistos ir lietuviškai.

Pirmoji Department Q knyga:
Jussi Adler-Olsen. Moteris narve.

Antanas Vienuolis. Paskenduolė.

20160917_133320VIENUOLIS, Antanas. Paskenduolė [apsakymas]. Iliustravo raižiniais Eduardas Jurėnas. Vilnius: Vaga, 1982. 72 p.

Po poros dienų Veronika visai pasveiko, ir nebereikėjo jau jai nei kunigo, nei „egzorto“, tik nuo to karto amžinai dingo jos veide skaistumas ir būdo linksmumas; nuo to karto niekas daugiau nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant. Bėda nugalėjo ją, susiliejo su ja ir užnuodijo visas jos mintis, būdą ir visą gyvenimą. (psl. 25).

Tie raižiniai tikra mano silpnybė. Tiksliau, ta serija gražiai išleistų knygų. Atrodo, perskaityčiau bet ką: senoviškas šriftas, didelis formatas, didelės iliustracijos. Malonumas atsiversti ir skaityti. Šį kart – Paskenduolė – laikoma viena iš pirmųjų, taip tikroviškai ir stipriai aprašytų moters dramų lietuvių literatūroje (bent man taip atrodo). Veronika šauni mergina, visų mėgstama, mylima ir laiminga. Kol.. sulaužo to laikmečio taisykles ir tampa atstumtąja.

Ai, ką čia pasakoti, juk ir taip visi žino. Žinojau ir aš, bet tik dabar pastebėjau, koks tai tekstas…

Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir, kai nenaudėlę ar kokią išgamą, amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.

Dar kelios šios serijos knygos:

Motiejus Valančius. Palangos Juzė.
Kristijonas Donelaitis. Metai.