Juozas Tumas – Vaižgantas. Rimai ir Nerimai.

Rimai ir NerimaiTUMAS – VAIŽGANTAS, Juozas. Rimai ir Nerimai [apysakos ir apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1979. 420 p.

Pilko gyvenimo dulkės, kaip vištai asloje pasikrapščius, sukilo ir uždengė šviesą, žmonišką ir dievišką. (psl. 406).

Kaži, ar būčiau sugalvojusi vasaros skaitiniais pasirinkti Vaižgantą, jei ne tas įspūdingas spektaklis, po kurio būtinai turėjau perskaityti ir apysaką. Tikslas buvo tik ji, bet nejučia perskaičiau visą knygą – tiesiog taip buvo gražu ir gera.

Apie Vaižgantą kažkokių ypatingų žinių mano galvoje užsilikę nebebuvo, neskaitant prisiminimų apie kažkada vargais negalais kankintus „Dėdes ir dėdienes“ ir šiaip ne taip išspaustą kažkokį rašinėlį ta tema… Varge, reikėtų uždrausti skaityti tokias knygas skaitytojams, kurių galvose dar ne kažkas. Kad paskui nereikėtų klausytis traumuotų asmenybių, kurių meilę knygoms ir skaitymui neva sužlugdė privalomoji literatūra, ypač lietuvių klasika… Netgi aš, niekad nebūčiau sugalvojusi dar kartą paskaityti Vaižgantą, jei ne tas Nebylys.

Nebylys. Vienas reikšmingesnių darbų, autoriaus išdidžiai vadintas romanu. Iš tikrųjų, tai neilga ir iš pažiūros paprasta apysaka apie du neišskiriamus draugus Kazimierą Šnervą ir Joną Butkį. Ir Anelją. Ir kaip ėmė viskas, ir baigėsi…. O paskui ir visi kiti: neilgi apsakymai, „kaimiški vaizdeliai“ iš tuometinės kasdienybės, apie naktigones, vaikiškas ir nelabai draugystes, kaimynų sutarimus ir nesutarimus, arklį, netgi apie kiaulę ir jos liūdną galą. Dar kelios apysakos. „Žemaičių Robinzonas“ – jau taip gaila man to Vinco Kaniavos…. Ir pagaliau „Dėdės ir dėdienės“ – labai nedrąsiai, šiek tiek dar prisimindama ne kokius pirminius įspūdžius. Taip ir nebeliko knygos. Liko tik toks geras ramybės jausmas ir noras dar ir dar. Užsikabinau. Panašu, kad ir iki „Pragiedrulių“.

Originalu ir gražu, nors šiek tiek ir liūdna.

Reklama