John Williams. Stouneris.

WILLIAMS, John. Stouneris [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 328 p.

Jis pajuto, kad bendravimas su juo varžo tiek jo draugus, tiek priešus, tad laikėsi vis atokiau nuo jų.

Prie šios knygos mane atvedė Visas gyvenimas – be galo graži knyga apie Andrėją Egerį. Ne, neieškojau ir nesitikėjau nieko panašaus, bet vis tiek tikėjausi puikaus ir kokybiško turinio.

Viljamas Stouneris – paprastas vaikinukas iš atokaus ir nedidelio ūkio, kažkur Misūrio valstijos viduryje. Nuo mažens jis padėjo tėvams dirbti žemę, kuri buvo jų pragyvenimo šaltinis, ir, atėjus laikui, įstojo į Kolumbijos universiteto Žemės ūkio koledžą. Tačiau, dėl tam tikrų priežasčių, jo žemės ūkio mokslai greitai baigėsi. Filologija. Ta sritis jį užbūrė, paviliojo ir nepaleido dar metus, paskui dar keletą, ir dar, kol Viljamas tapo šio universiteto dėstytoju. Jis nekūrė ateities planų, nesiekė ypatingų tikslų, ir, nors ir mėgstamas studentų, pamažu tapo savyje užsidaręs, atsiskyręs ir į į savo darbą pasinėręs vienišius.

Knyga niūroka. Na, Kolumbija tai ne Alpės. Skaitydama galvojau, ar tikrai jo gyvenimas nenusisekęs, ar tik aplinkiniams jis atrodė toks. Ar tikrai jis, laikydamasis savo prigimties, pasirinko vienatvę, ar vienatvė pasirinko jį. Aplinkybės tikrai nebuvo ganėtinai draugiškos. Ir nors gali atrodyti, kad istorija nuobodi ir migdanti – atvirščiai. Juk tikriausiai ir autorius aukštinamas už savo kūrybą ne veltui – pasakojimas labai gražus, meniškas, labai įtaigus, o kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduria Stouneris – įdomus ir unikalus. Na, pavyzdžiui, Edita. Arba Karolina… Tos moterys… Ką jos gali padaryti su vyru?

Perskaičiau su malonumu, bet tai nėra ta literatūra, kuria ypatingai žavėčiausi, ar kurią norėčiau skaityti ir skaityti. Nežinau, kuo ji užbūrė pasaulį. Seethaler savo žymiai trumpesniame pasakojime pasakė žymiai daugiau, išraiškingiau ir įspūdingiau. Nors, čia kaip kam. Kas ko ieško ir kas ko tikisi.

Ramiai, nepasiduodamas jausmams, blaiviai mąstė apie tą nesėkmę, kaip, regis, buvo galima pavadinti jo gyvenimą. Jis troško draugystės, bet tokios artimos, kad jaustųsi priklausąs žmonių padermei; ir jis turėjo du draugus, bet vienas jų beprasmiškai mirė dar net nepasireiškęs, o kitas pasitraukė taip toli į gyvųjų gretas, kad…

Jis troško išskirtinės, aistra pagrįstos santuokos; jis turėjo ir ją, bet nežinojo, ką su ja daryti, ir ji nunyko. Jis troško meilės; ir jis turėjo meilę, bet jos išsižadėjo, išleido ją iš rankų į potencialių galimybių chaosą […].

Ir jis norėjo būti dėstytoju ir tapo juo, tačiau žinojo, visada žinojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį buvo abejingas dėstytojas. Svajojo apie nepažeidžiamą vientisumą ir savotišką tyrumą, o susidūrė su kompromisu ir smurtinga banalybe. Tikėjo protu, o po daugybės metų susidūrė su neišmanymu. „Ir kas dar? – galvojo. – Kas dar?“.

„Ko tu tikėjaisi“ – paklausė pats savęs.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.