Kristijonas Donelaitis. Metai.

Donelaitis_metaiDONELAITIS, Kristijonas. Metai. [Poema]. Iliustr. medžio raižiniais V. K. Jonynas. Vilnius: Vaga, 1984.  190 p.

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint. (Pavasario linksmybės, psl. 7).

Tikrai nesitikėjau, kad kada imsiuosi skaityti šią didaktinę Donelaičio poemą. Bet garsioji knygų mugė ėmė ir pasiekė net mane – pamačiusi, kad jos metu įvyko „Metų“ skaitymai, trukę vos penkias valandas, nusprendžiau, kad metas „Metams“ pagaliau atėjo.

Oi, nepatiko man tie „Metai“ mokykloje. Pačiai buvo įdomu, kaip šis tekstas atrodys dabar? Ar toks pat nuobodus ir neskaitomas? Taip, suprantu ir žinau, kokia poemos reikšmė visai mūsų literatūrai.. Bet dažnam skaitytojui ji neatrodo nei žavi, nei labai įspūdinga.

Prisipažinsiu, poema manęs kaip nors ypatingai nepakerėjo. Bet ir nepaliko abejinga. Patiko ją skaityti, mano turimas Vagos leidimas senas ir labai gražus, išleistas prieš 30 metų Donelaičio 270-osioms gimimo metinėms paminėti. Patiko senoviškas tekstas, pareikalavęs pastangų suprasti kai kurių žodžių prasmę (ir tik paskui radau žodynėlį…). O didžiausią įspūdį paliko mano įsivaizdavimas, kad Donelaitis rašė apie tai, ką matė pats, taigi skaitydama galiu tiesiog nusikelti daugiau kaip 200 metų atgal ir pažiūrėti, kaip tuomet gyveno žmonės…

Dabar gailiuosi, kad neturėjau progos pasiklausyti „Metų“ skaitymo. Kažkodėl manau, kad jų reikia klausytis. Ir būtinai išmanančio hegzametrą skaitovo, kad tikrai pajustum visą poemos dvasią, kad geriau įsivaizduotum, kaip kažkur tolimos bažnyčios pastorius, galbūt vakarais, po dienos darbų, į eilutes dėliojo gamtos vaizdus, žmonių gyvenimą, buitį ir papročius. Mums.

Markas Tvenas. Princas ir elgeta.

Tvenas_princasTVENAS, Markas. Princas ir elgeta.  [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1979. 303 p.

Gal būt tai tikra istorija, o gal tik legenda, padavimas. Galbūt visa tai buvo, o gal nebuvo, bet būti juk galėjo (psl. 3).

Tikrai visai nepanaši į Tomą Sojerį. Visiškai kitokia. Pirmiausiai suabejojau, gal Markas Tvenas anglas? Ne, amerikietis. Anglijos istorija tiesiog domėjosi. Tai ir knygoje gausu, gal ir nelabai tikslios, bet visgi istorijos. Vėliau vėl suabejojau, kam skirta knyga? Vaikams, rašytojas ją rašė būtent vaikams. Bet nėra jokios didaktikos, jokio pamokslaujančio pasakotojo, ar tvoras liepiančių dažyti tetulių. Tik pasaka – ne pasaka apie gerumą, gailestį, teisingumą ir draugystę. Ir atitinkamai suregztas siužetas, priverčiantis skaitytoją kartu su veikėjais spręsti sudėtingiausias dilemas.

Mirtis, smurto mirtis laukia šių nelaimingųjų! Tomui tarsi kas širdį sugniaužė. Jį užplūdo gailestis ir išstūmė visus kitus jausmus. Jis negalvojo nei apie sulaužytus įstatymus, nei apie skriaudas ir kančias, kurias šie trys nusikaltėliai suteikė savo aukoms, – jis negalvojo apie nieką kitą, tik apie kartuves ir šiurpų likimą, gresiantį pasmerktiesiems. (psl. 130).

Laiką pralenkusi klasika.

Vytautė Žilinskaitė. Ledinė fėja.

Zilinskaite_FejaŽILINSKAITĖ, Vytautė. Ledinė fėja [rinktinė]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1979. 173 p.

„O, kad galėčiau sugrįžti ir vėl įleisti šaknis į gimtąjį mišką! Išaugčiau didelė ir stipri, ir bet kokiam viesului atsispirčiau!.. Vėjau, – maldaujamai sunėrė ji šakeles, – nunešk mane atgal į gimtąjį pušyną!“ (Pušaitės klajonės, psl. 118).

Gražiausių autorės apsakymų vaikams rinktinė. Vaikystėje tai tikrai nebuvo pati mėgstamiausia knyga: tuomet fantazuoti nelabai mėgau ir prie mano realaus, keistas ir kitoks šios knygos pasaulis nelabai derėjo.

Dabar tą knygą pavartyti smagu.  Istorijose ir sielvartas, ir džiaugsmas, praradimai ir atradimai, vaikiški norai, verkiantys drambliukai, tėčiai iš oranžinių planetų ir  dar daug daug visko.  Dar daug ir džiaugsmo, jei veikėjams sekasi, ar liūdesio, jei jie nelaimingi. Kaip ir ankstesnę  knygą, „Ledinę fėją“ iliustravo Stasys Eidrigevičius, ir prie šito keistoko teksto jo dar keistesni  paveiksliukai labai dera, nors kažkada ir neatrodė labai gražūs.

Nelabai mėgtas vaikystės knygas visai verta paskaityti suaugus.

Žemaitė. Kaip Jonelis raides pažino.

201310282947ŽEMAITĖ. Kaip Jonelis raides pažino. [apsakymai]. Iliustravo Albina Makūnaitė. Vilnius: Vaga, 1980. 143 p.

… vieną sykį šeimininkė parvežė iš jomarko lementorių… (psl. 6).

Sena, vaikiška knyga. Tikrai nežinia, ar galėtų būti kada nors išleista iš naujo: dabartiniai tėveliai piktinasi net ne tokiais dalykais. Kur jau ten gimdantys kiškiai ar sidro gamyba: čia ir smurtas prieš vaikus, ir pernelyg ankstyvos mirtys, alkis ir vargas.

Bet ir didelis, didelis noras mokytis.

 „Kaip Jonelis raides pažino“ gražiausias Žemaitės apsakymas vaikams. Liūdnas, bet tikroviškas. Kaip ir visi kiti apsakymai: juk rašytoja rašė apie tai, ką matė. Vaikystėje tai darė didžiulį įspūdį: po kiekvieno apsakymo kildavo šimtai klausimų. Ir džiaugsmas, kad kiaulių ganyti nebereikia, o vaikų mokykloje nebemuša. Gražios knygos iliustracijos dar labiau primena tą vaikišką nuostabą: kaip gi taip gali būti!

Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“, toks buvo Žemaitės linkėjimas. Kažin, ar išsipildė?

201310282942  201310282943 201310282944

Kazys Saja. Už nevarstomų durų.

Saja_Nevarstomos durysSAJA, Kazys. Už nevarstomų durų: [labiau linksma, negu liūdna, veikiau pasaka, negu apysaka]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 243 p.

Ir aš ėmiau prisiminti tai, ko, rodos, iš tikrųjų nė būti nebuvo. (psl. 17).

Yra knygų, kurių nesuprantu. Jų pasitaiko ir dabar, pasitaikydavo ir vaikystėje. Tuomet buvau realistė. Knygos, kuriose realizmas pynėsi su pasaka atrodė mažų mažiausiai keistos.

„Už nevarstomų durų“ – viena iš tokių. Herojaus svajonės nukelia jį į tokius laikus, kai nebuvo mokyklų, o pasaulyje gyveno žiniuonės, karaliai ir nelaimingos karalaitės. Vaikystėje tai atrodė keista ir nuobodu. Dabar – įdomu ir nebekeista. Juk kas ten besupaistys, kur tos pasakos baigiasi, ir kur prasideda realybė.

Man patinka šio rašytojo knygų pavadinimai. Patinka ir pačios knygos. Patinka dar ir jo požiūris. Į daug ką. Į kūrybą irgi. Kažkur internete skaičiau: „Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.“.

Manau, katinas neapgavo.

Romualdas Lankauskas. Užkeiktas miestas.

Lankauskas_UzkeiktasLANKAUSKAS, Romualdas. Užkeiktas miestas.  [romanai]. Vilnius: Vaga, 1988. 96 p. (Popul. b-ka; PB).

Aš juk nežinojau, kokie nauji išbandymai manęs laukia. (psl. 24).

12-oji iš knygų iššūkio.

Alegorinis romanas. Veikėjas pakliūna į keistą miestą, kuriame žmonės keistai elgiasi, iš kurio norisi kuo greičiau sprukti. Bet…. yra šiokių tokių keblumų.

Autorius negirdėtas, bet nei dūsauti, nei lapų sklaidyti besigraužant, kad vėl tapau reklamos auka, nereikėjo. Skaityti norisi: įdomu, ar Bernardui Kunui pavyks?

Parašyta gerai ir gražiai. Nestandartiškai. Be verksmų ir ašarų, kaip mums įprasta. Sudėtingas situacijas vaizduoti kitaip, be slegiančio liūdesio, yra dėmesio vertas atvejis. Kartu su veikėju jaudinausi, tikėjausi ir baisėjausi ironiškai pavaizduota totalitarinės santvarkos sistema.

Ir pagalvoti yra apie ką. Tokių Grandiosų Generalpijų pilna. Tik saugokis, kad įkliūsi, ir nebegalėsi  ištrūkti, net labai norėdamas, prisitaikysi, nors ir suprasi, kaip tai kvaila, tylėsi, nes išsakyta nuomonė pakenks, supanašėsi su kitais, nes taip patogiau. O tapęs užkeikto miesto gyventoju, klaidžiosi, nepažįstamomis gatvėmis vis sukdamas ratus, ir negalėsi ištrūkti.

Nepasiklyskit!

Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos.

cinsas_arklio-vasaraCINZAS, Eduardas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos. [romanai]. Vilnius: Vaga, 1986. 319 p.

Šokau per audros išverstą eglę ir… pakibau ore. Iš eglaičių tankumyno išniro Raudonasis arklys ir smogė ragu į galvą. (psl. 125).

11-oji iš knygų iššūkio.

Akivaizdu, kad išeivijos rašytojas Edmundas Cinzas (Čiužas) yra ne toks, kaip visi. Tiek savo laiku, tiek dabar. Gal nebuvo sunku, nes juk jis gyveno Belgijoje, rašė apie šį kraštą, o aštuntajame dešimtmetyje tai intrigavo jau savaime. O aš tik įsitikinau, kad autorius tikrai įdomus ir šiandien.

Tai dilogija. Abiejuose romanuose – tie patys žmonės, ta pati vieta, tas pats siužetas. Meilė ta pati. Dėl jos kenčia ir daktaras Stanis Dogenas, ir miestelio mero duktė Mona. Kenčiančių yra ir daugiau, bet šie du – pagrindiniai ir tikrai labai neeiliniai veikėjai. Ką jie mąsto, patiria, išgyvena, rašytojui pavyko ypač įtikinamai papasakoti.

Labai patiko. Ką jaučia žmogus, kuris nežino, kada jį puls Raudonasis arklys? Arba žmogus, kuriam sunku suprasti savo mylimąjį? Niekad nemėgau psichologijos ir visko, kas su ja susiję. Šį kartą patiko.  Dogenio Raudonasis arklys paliko didžiulį įspūdį. Nenuvylė ir pabaiga. Knyga – ne detektyvas, bet ją skaičiau kelis kartus ir svarsčiau, ar ko nors nepraleidau.

Gal ir ne literatūros šedevras, bet paskaityti verta.