DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.
Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?
Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.
Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.
Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.
Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.
Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.
Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.
Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.
Eilėraštis įvaikiui
Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.
Nežinomas autorius
kaskaityti.lt 