Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

HAIG, Matt. Vidurnakčio biblioteka [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

AŠ ESU GYVA

Pirmas sakinys: Likus devyniolikai metų iki jos apsisprendimo mirti, Nora Sid sėdėjo mažutėje šiltoje Bedfordo miesto Hazeldeno mokyklos bibliotekoje.

Knyga tokia tarsi.. biblioterapinė. Nesu specialistė, bet ji labai tiktų tiems, kurie jaučiasi nelaimingi dėl praeities, dėl neįgyvendintų norų, svajonių, ar, jų nuomone, neteisingų pasirinkimų. O tu klausai, ir nesupranti, kam visa tai. Nes nesi psichologas, nesupranti kitų žmonių ir nemoki arba tiesiog pavargsti juos guosti.

Viskas aprasta ir elementaru. Apie tai, ką seniai žinojau, ir ką, mano nuomone, turi žinoti kiekvienas žmogus. Bet… ką aš suprantu apie psichologiją, kurios nemėgstu ir ką aš žinau, kas darosi kitų žmonių galvose?

Tai gal geriau apie knygą. Norą gyvenimo sunkumai nugali ir ji patenka… ne, ne į pragarą, bet į keistą vietą, panašią į biblioteką. Ten tūkstančiai lentynų ir tūkstančiai knygų. Ir, o kaip įdomu, kiekvienoje knygoje – jos gyvenimo istorija. Tūkstančiai gyvenimų. Tūkstančiai jų variantų. Kas būtų buvę, jeigu..

O svarbiausia – gali pasirinkti kurį tik nori variantą ir sėkmingai (ar nelabai) jį nugyventi.

Bet smagu tik iš pradžių.

Po kažkelinto tai pasirinkimo pradedi suprasti, kame čia visas reikalas. Pradedi suvokti, kad tas kas būtų, jei… visai nieko vertas. Galbūt pradedi ir suprasti gyvenimą (jei tai iš vis įmanoma). Ir tuomet (jei nori), susidėlioji mintis ir pabandai dar kartą… O gal iš naujo.. O gal tiesiog paprasčiausiai toliau.

Tai va, toks skaitinys. Labai daug visokiausių situacijų. Įdomus istorijos dėstymas, daug minčių. Bet nesu nelaimingų moterų knygose mylėtoja, tai to paties rašytojo Tomas Hazardas man patiko maždaug penkis kartus labiau (nors pastarasis irgi turėjo dėl ko padejuoti).

Ką gi, Nora Sid, tikiuosi, padėsi ar jau padėjau daugeliui gyvenimo keistenybių išvargintų skaitytojų. Bet aš pati taip ir nesugalvojau, norėčiau aš į tokią biblioteką, ar ne?

„Tai geriausias gyvenimas, – tarė ji sau, dabar jau gerokai sunerimusi. – Tai geriausias gyvenimas. Aš čia lieku. Tai gyvenimas man. Geriausias gyvenimas. Geriausias gyvenimas“.

Nora suprato, kad gyvenime gali būti pats sąžiningiausias, tačiau žmonės išvysta tiesą tik tada, jeigu ji artima jų pačių realybei. Kaip rašė Toro, „svarbu ne tai, į ką žiūri, bet tai, ką matai“.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

HAIG, Matt. Kaip sustabdyti laiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 288 p.

Žmonės mato tik tai, ką nori matyti.

Pirmas sakinys: Dažnai prisimenu, ką savo Niujorko bute daugiau nei prieš šimtą metų pasakė Hendrichas.

Kai visi pradėjo kalbėti apie Vidurnakčio biblioteką, atsiminiau kitą, seniau lietuviškai išleistą autoriaus knygą. Ir net kelis atsiliepimus apie ją, kurie gal nebuvo labai teigiami, bet tikrai labai sužadino norą knygą perskaityti.

Perskaičiau. Tema nuostabi. Pasaulyje yra žmonių, sergančių paslaptinga liga. Ligos, kaip žinia, niekada daug džiaugsmo neatneša. O dar tokios ypatingos. Ja sergantys žmonės sensta, bet labai, labai lėtai. Tad XVI a. viduryje gimęs Tomas gali sėkmingai dėstyti istoriją šiuolaikiniams Londono mokinukams.

Oi, kaip buvo įdomu skaityti! Juk vieno žmogaus gyvenimas – ištisa istorija. Turėtų būti taip lengva dėstyti, o teorinę medžiagą visada gali paįvairinti savo paties atsiminimais. Bet yra keletas „bet“.

Tai skaudina. Per tiek metų daug išgyventa, daug patirta, ir daug prarasta. Ir tai pavojinga. Tokie žmonės, kaip Tomas, turi slapstytis, nes yra įdomūs visiems, tiek mokslo, tiek verslo, tiek nusikaltimų pasauliui.

Tai gražioji, įdomioji ir nuostabioji knygos pusė. Kai tikrai skaitai ir kiekvienas intarpas „iš senovės“ įtraukia ir nepaleidžia. Gausu visokių pamąstymų, žinomų ir nežinomų citatų, minčių. Kurgi ne, Tomui juk daugiau nei 400 metų….

Pats siužetas…. Na, tiesa pasakius, pabaigoje kažkur nuvažiavo ne ten, ir, tiesa pasakius, dabar jau nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Ir ta pagrindinė taisyklė – niekada neįsimylėti – tikriausiai buvo sėkmingai sulaužyta.

Bet už pačią mintį tikrai – visi 10 balų!

Keista, kaip arti yra praeitis, nors ją ir įsivaizduoji kaip labai tolimą. Keista, kaip ji gali iššokti iš sakinio ir tau smogti. Keista, kaip kiekviename daikte ar žodyje gali slypėti vaiduoklis.

Praeitis – ne kokia nors paskira vieta. Tai daugybė vietų ir visos jos pasiruošusios kiekvieną akimirką iškilti dabartyje. Vieną minutę 1590-ieji, o kitą – jau 1920-ieji. Viskas susiję. Viskas yra laiko sankaupa. Jis kaupiasi, kaupiasi ir bet kurią akimirką gali užgriūti tave nepasiruošusį. Praeitis gyvena dabartyje, kartojasi, žagsi, primindama visus dalykus, kurių seniai nebėra. Ji plūsta krauju iš kelio ženklų, užrašų ant parko suoliukų, dainų, pavardžių, veidų ir knygų viršelių. Kartais vieno medžio ar saulėlydžio vaizdas trenka tau su visų kada nors matytų medžių ar saulėlydžių jėga, ir niekaip neapsisaugosi. Neįmanoma gyventi be knygų, medžių ar saulėlydžių. Tiesiog neįmanoma.