MORRIS, Heather. Aušvico tatuiruotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.
SS karininkas atlapoja duris ir jie įžengia į milžinišką kambarį. Jis prigrūstas šimtų nuogų kūnų. Jie sukrauti vieni ant kitų, galūnės išsikraipiusios. Negyvos akys išsprogusios. Vyrai, jauni ir seni, apačioje – vaikai. Kraujas, vėmalai, šlapimas ir fekalijos. Visos oras persunktas mirties tvaiko…
Nagi, ar esate pasiruošę siaubui? Tikrų tikriausiam realybės siaubui? Ir ar galite patikėti, kad tarp šių baisybių gali atsirasti vietos meilei?
Leilas nėra eilinis kalinys, jis priverstas dirbti naciams – tatuiruoti ant kalinių rankų numerius. Čia jis ir sutinka Gitą, o baigdamas tatuiruoti ketvirtą skaičių ant jos riešo supranta, kad yra baisiausiai įsimylėjęs. Istorija prasideda.
Tai autentiškas liudijimas, kurį po daugelio metų užrašė Heather Morris. Ilgą laiką Leilas nieko niekam nepasakojo, bijojo būti apkaltintas kolaboravimu su naciais. Mat jo gyvenimas stovykloje buvo laisvesnis, jis ir valgė sočiau, ir atskirą kambarėlį turėjo. O jei naujų kalinių nebūdavo, galėjo ilsėtis. Arba padėti kitiems.
Pribloškia stipriai. Žudymai, bandymai su žmonėmis, prievartavimai, sadizmas…. Viskas tik juoda. Ir staiga pasirodo tas spindulėlis. Gita… Ar jie išgyvens? Ar išgyvens jų meilė? Juk, pasak Šekspyro, meilė ir ten prislinks, kur jai praeiti kliudo. Ar ne?
Jis pasilenkia ir švelniai nuskina tą trumpą stiebą. Jis kaip nors įsigudrins rytoj paduoti gėlę Gitai. Grįžęs į savo kambarėlį, Leilas rūpestingai padeda brangiąją gėlę šalia lovos, prieš ateinant miegui, kuriame nieko nesapnuoja. Tačiau kitą rytą, kai pabunda, vainiklapiai atsiskyrę ir susiraitę guli aplink juodą žiedo vidurį. Šioje stovykloje išlieka vien mirtis.
Tokias knygas kaip nors vertinti sunku. O ir nereikia.
kaskaityti.lt 