Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.