Herbjørg Wassmo. Tora. Beodis dangus.

WASSMO, Herbjørg. Tora. Beodis dangus [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Alma littera, 2010. 256 p.

Trilogijos „Tora“ trečioji dalis.

– Tu puikiai žinai, kad žaizdos užgyja. Taip ir bus. (psl. 70).

Puiki knyga. Užimanti kvapą. Siaubingai įtikinama. Dar niekada taip netroškau knygos veikėjams laimingos pabaigos. Nesvarbu, kad tai tik knyga – rodės, Tora kažkur šalia, mėgina prisijaukinti pasaulį ir išsigydyti žaizdas. Bet ar tokios tikrai pagyja?

Šimtabutis, Sala, Breilanas, Bekejoretas… Viskas, rodos, taip pažįstama. Net nebesvarbu, kad visas tris dalis skaičiau ne iš karto: niekas nepasimiršo, detalės tarsi atsinaujindavo atmintyje. Ingrida, Henrikas, Rakelė su Simonu – visi veikėjai jau savi ir pažįstami. Tik ne Tora. Raudonplaukė mergaitė iš Salos. Ji nesileis taip lengvai perprantama. Nuojauta kažką tarsi ir kužda, bet iki pat pabaigos neaišku, kaip viskas pasibaigs…

Kas gi ji, Tora? Kodėl ji tokia? Kodėl ji aplink save pasitvėrusi siena? Kaip užtvara. Baltai dažytų statinių su apsilaupiusiomis medinėmis šliužėmis. Viršuje nusmailintų it strėlės. Šaunančių aukštyn. Pranešančių kitiems. Ateik, bet per arti neprisiartink. Aš čia, viduje. Ir vieno per akis – savęs pačios. (psl. 76).

Per daug slegia? Per daug kančios? O mano nuomone, tiesiog įtikinamai parašyta gera knyga.

Daug geriau už pirmąją dalį ir dar įtaigiau už antrąją.

Labai patiko.