Citatos [36]

Herbjørg Wassmo. Tos akimirkos.

Slapta gėdijasi savo pačios nevisavertiškumo ir savo menko gyvenimėlio. Kremtasi dėl to, kaip mažai ji sugeba. Ką jau kalbėti apie visa tai, ko nemoka.
Šioje graužatyje, šioje centrifūgoje, eina laikas. Jis trupa, tirpsta, tvilko, dūzgia ir nyksta. (psl. 147).

Ar kada susimąstei, kad eikvoji jėgas ne toms užduotimis?
Taip. Bet ne tas užduotis irgi reikia atlikti. Reikia prisiimti atsakomybę.
Už ką?
Už vaikus ir darbą, taria ropšdamasi ant uolos. Ši slidi kaip ungurys ir aštri.
Tu esi didžiausia pačios atsakomybė! Privalai išsikovoti vietą, taria bevaikė rašytoja iš Paryžiaus. (pls. 159).

Ji perrašo. Palieka susigulėti. Perrašo iš naujo. Ir vėl. Nedrįsta būti visiškai patenkinta, bet galiausiai išsiunčia tai, ką turinti. (psl. 163).

Gimtadienio dovanų įteikiau jiems vienatvę. (psl. 164).

Staiga ji suvokia viską, ką jis sako.
Jis atradęs poetę. Toji poetė turi jos vardą ir pavardę. (psl. 167).

Klasėje mirtina tyla. Mokiniai klausosi liūdesio. (psl. 176).

Ar girdi griausmą tolumoje? – paklausia Virdžinija. Patrankas? Automatus? Ar girdi vyriškąją lytį? Tuos, kurie žudydami prašo savo dievo palaiminimo.
Ne, sušnabžda ji.
Tuomet tau pasisekė. O aš girdžiu. Vaikštau bekraščiais paplūdimiais ir renku akmenis. Galiausiai kišenės pilnos. Štai tuomet brendu į gelmę. (psl. 177).

Pirštai leidžiasi į klajones klaviatūra. Iš lėto. Arba greitai. Savotiškame sąskambyje su mintimis. Tai yra – mintims tenka švytuoti į priekį ir atgal. Taisyti ir atrinkinėti. Žodžiai turi galimybių, kurių išsyk neperpranti. Pirmiau reikia juos užrašyti. Ji negali sau leisti per dažnai klysti. Nevalia eikvoti popieriaus. Šis brangus ir šventas. Su naująja mašinėle ji gali ištaisyti dvidešimt paskutinių spaudmenų. Tai prilygsta stebuklui. (psl. 178).

Po valandėlės jai topteli, kad pernelyg smulkmeniškai stengiasi atvaizduoti. Kažkas ne taip su pačia forma. Tikriausiai visą laiką, kiek rašė, šlubavo forma, pamano ji. Bet šiandien negalės to ištaisyti. Turės palaukti. Jai reikia užrašyti naujas mintis, kurias pasiūlys diena. Tai gali tapti mano šūkiu, pamano.
Užrašau, ką pasiūlo diena.
O jeigu diena paslėpusi tai, ką turi, ji turi kapstyti. Giliai kapstyti. (psl. 182).

Tu gražiai kalbėjai apie meilę prieš man išvažiuojant, to nepaneigsi. Bet mes abu žinome, kad ta pati meilė nesprendžia jokių problemų, atvirkščiai. Ji sukelia tikros bendrystės ilgesį.
Man nusišvilpt į meilę! Aš noriu gero bendravimo dviese ir laiko pokalbiams apie tai, kas šį tą reiškia.
Ar tu tai supranti? (psl. 206).

Mielieji! Pamirškite viską, ką pasakiau! Pamirškite. Mąstykite! Gyvenkite! Rašykite!
Koks vyras būtų taip protingai pasakęs?
Ne vienas iš tų, kuriuos pažįsta. (psl. 231).

Be vienatvės nėra literatūros, mieloji, taria rašytoja ir pasileidžia. Visata liovėsi kvėpuoti. Jai reikia kvėpuoti pačiai. (psl. 248).

Džiaugsmas yra benamis valkata, pamano. (psl. 169).

O tu? Ar tu tiki meile? – pakartoja jis.
Ji susimąsto apie formuluotę. Užgaišta. Rašyti ir gyventi nėra tas pats. Rašydama ji nori ištirti, ko nesupranta gyvenime, gyvenime lengvai sutrinka ir pamiršta visas sąsajas su realybe.
Meilė turbūt yra nepasiekiamos bendrystė ilgesys. Ypatingo žmogaus ilgesys, sumurma. Galbūt tai tėra chemija, kad būtų užtikrintas giminės pratęsimas, priduria, nevykusiai nusijuokdama.
Sulig tais žodžiais ji nutyla. Pačiai topteli, ką pasakė. Guli jo lovoje, sakydama tokius dalykus. Įsisvyrauja tyla. Visiška tyla.
Jis jos nepertraukia. Tik pasikelia ir ištiesęs ranką paima naują cigaretę. Kruopščiai ją prisidega, nežiūrėdamas į ją.
Ar nori turėti daugiau vaikų? – ūmai paklausia.
Ne! – nukerta ji.
Tuomet tai turi turėti kitą, gilesnę prasmę, pasako jis, atremdamas jos žvilgsnį. Traukia ir pučia, be perstojo atkakliai stebeilydamas į ją. (psl. 308).

Sapnas yra gyvenimo archyvaras, pagalvoja. Jis archyvuoja, jai nepastebint. Nenuilstamai slenka vis tolyn. (psl. 312)

Reklama

Įrašo “Citatos [36]” komentarų: 1

  1. Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. 🙂

    Biblija. Senasis Testamentas. Ekleziasto knyga 12: 12

Komentavimo galimybė išjungta.