PICOULT, Jodi. Šviesos blyksnis [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 294 p.
Todėl ir gyvybė, ir mirtis prasideda šviesos blyksniu.
Pirmas sakinys: Įsikūręs Kadagių ir Montforto gatvių kampe už kaltos geležies vartų Centras tarsi senas buldogas saugojo savo teritoriją.
Kaip keista rašyti apie šią istoriją būtent Pasaulinę gyvybės dieną! Taip taip, lyg daugiau neturėčiau ką skaityti, išsitraukiau seną knygą. Buvau jau primiršusi Picoult stilių… Ji taip kruopščiai renka medžiagą kiekvienai savo knygai, kad va, perskaitai, ir lieki be žado.
Be galo skaudi tema. Be galo sudėtingi pasirinkimai. Viskas prasideda kaip gerame trileryje. Įkaitų drama, kviečiamas profesionalus derybininkas, kuris labai greitai išsiaiškina, kad tarp įkaitų ir jo paauglė dukra. Darbas tampa asmeniniu iššūkiu, suklysti negalima, apie jokį nusišalinimą nuo pareigų negali būti nei kalbos. Jis gi tėvas! O ten jo dukra!
O kas viso to kaltininkas? Irgi tėvas! Tik jo dukros čia nėra – ji ligoninėje. Dėl sudėtingų įstatymų ir įsitikinimų, saugus medicininis abortas jai buvo neprieinamas (XXI amžius!!!). Mergina buvo priversta ieškoti kitų, ne tokių saugių išeičių.
Va, matot, tokia knyga kaip tik Pasaulinei gyvybės dienai.. Skaudu. Skaitai, iš vienos pusės viskas gerai, žinoma, taip neturi būti. Skaitai toliau – kalba kita pusė. Ir supranti, kad ir taip neturi būti. Tada kaip? Kas teisus? Kas ne? Taip, taip parašyti moka tik Picoult. Nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Ypač tada, kai kalbama apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus.
Knyga dar turi vieną niuansą – įdomiai išdėliotas siužetas, įdomiai į jį įvedami veikėjai. Skaityti nenuobodu, dėmesys išlaikomas, o širdį skauda – taip norėtųsi išsaugoti ir tas jau suaugusias, ir tas ką tik pradėtas gyvybes… Deja…
Buvau jau pasiilgusi Picoult.
kaskaityti.lt 