E L James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių.

James_AtspalviaiJAMES, E L. Penkiasdešimt pilkų atspalvių [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2013. 504 p.

Kas per šūdas (psl. 104).

Pabandžiau skaityti ir aš tuos atspalvius, kurie, kaip teigiama, sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje. Ir ką? Nieko gero.

Neįsivaizduoju, kaip tokios knygos gali sukelti kokias nors revoliucijas. Nuobodu. Banalu. Kaip reikia įstengti perskaityti visus 500 psl.? O visas tris dalis?

Oho. Užkišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. Užverčiu akis ir kramtau lūpą. Pamiršk visą šį reikalą. Kaip painu. Ir ką jis sau mano?  Čia taip bent.  Man svaigsta galva. Valgyk. Dieve. Jėzau. Šūdas. Jūs labai valdingas.  Sudejuoju. Norėčiau pakartoti. O taip, prašau.  Nenoriu, kad išeitum. Lik sveika. Lik sveikas. Tikiuosi nesupyksite, kad atskleidžiau turinį?

Ir tekstas negražus. Neerotiškas.

Daugiau kaip ir nėra ką pridurti. Reklama pavyko. Bet visada knygose noriu įžvelgti ir ką nors gero. Šį kart sunkoka.

Andrius Tapinas. Vilko valanda.

Tapinas_VilkoTAPINAS, Andrius. Vilko valanda [fantastinis romanas (stimpankas)].  Vilnius: Alma littera, 2013. 536 p.

Esu reklamos auka. Ir nėra čia ko kaltinti. Rašytojo nekaltinsi, rašė, kaip sugebėjo. Savęs irgi nekaltinsi, skaičiau, kaip sugebėjau. Tačiau akivaizdu, kad šį kart marketingas buvo tikrai geresnis, nei tekstas.

Tų tekstų irgi būna visokių. Netgi labai savotiškų, pavyzdžiui, kada pabaigus sakinį, sunku ir besurasti jo pradžią. Arba iš viso sunku suprasti, kur sakinio pradžia, o kur galas. Šis tekstas irgi nepaprastas – jame gausu detalių. Detalių daug. Daug, daug. Tiek daug, kad net užgožia norą skaityti knygą.  Ir pasidaro nuobodu. Visai ne taip, kaip žadėta reklamoje. Ir visai ne tai, ko tikėjausi iš laisvojo Aljanso miesto Vilniaus istorijos. Toliau skaityti nebeįstengiau. Nes argi skaitytojo fantazijai nereikia palikti vietos?

O perskaityti norėjau. Fantastika man patinka. Knygos apie Lietuvą man patinka. Istorija, kad ir kitaip, irgi patinka. Tačiau, iškankinusi trečdalį knygos, pagalvojau: užteks. Tai tikrai ne tas tekstas, dėl kurio verta gaišti laiką ir gadinti akis. Geriau jau paskaityti žurnalą. Arba kurią nors iš daugelio kitų knygų. Įdomesnių.

Knyga labai solidi: stora, gražiai apipavidalinta ir išleista. Tiesiog ir norisi atversti. Bet vien gražios išvaizdos neužtenka. Kaip bebūtų banalu, dar reikia ir gero teksto.

Reklama laimėjo ir vėl.

Jonas Užurka. Mindaugas – karališkasis kraujas.

Uzurka_MindaugasUŽURKA, Jonas. Mindaugas – karališkasis kraujas. [dviejų dalių istorinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2007. 422 p.

Mėgstu istoriją. Istorines knygas. Į Užurkos istorinius, puikiuose futliaruose po tris supakuotus romanus knygynuose ilgesingai žiūrėjau maždaug porą metų. Gerai, kad tik žiūrėjau. Nes atsitiktinai vieną iš tų gražiųjų knygų radau bibliotekoje. Ilgai norėtos knygos sugebėjau teperskaityti tik pirmąją dalį. Daugiau nebeįveikiau. Nepatiko.

Taip, aš beveik nieko nežinau apie Mindaugą. Būtų puiku sužinoti ką nors daugiau, nei kad jis buvo pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius. Taip, aš suprantu, kaip sunku surinkti duomenis apie prieš 800 metų vykusius įvykius. Netgi sudėtinga juos įsivaizduoti. Bet knyga – tokia kankynė… Kankinasi veikėjai, su jais ir skaitytojas… Žinoma, sunkus tas gyvenimas, kai reikia apsaugoti žmones nuo nuolat puolančių priešų, bandyti suvienyti nuolat nepatenkintus kunigaikštukus, suprantama, kad tenka pasikankinti, padvejoti ar paabejoti savo sprendimais ar jų tikslingumu. Bet knygoje tų abejonių, dvejonių, nuojautų, sapnų tiek daug, jei tokie svarbus, kad net užgožia pačius veikėjus, laikotarpį ir net įvykius, kurie turėtų būti svarbiausi istoriniame romane.

Gal dar kada pabandysiu skaityti kurį nors romaną apie iškiliausias Lietuvos moteris. Tik tikriausiai, juose bus dar daugiau dvejonių ir apmąstymų…

Tikrai žinau, kad Lietuvos istorija įdomi.  Gaila, kad įdomių knygų apie Lietuvos istoriją mažai teko skaityti.

Jean-Christophe Grange. Gandrų skrydis.

GRANGE, Jean-Christophe. Gandrų skrydis. [kriminalinis romanas]. Iš prancūzų k. vertė Elena Macevičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2011. 376 p.

Ką skaityti? pradeda rašyti apie nebaigtas skaityti knygas. Iki šiol paprasčiausiai tokių knygų nebuvo… Galbūt vėliau dar kada nors sugalvosiu paskaityti.

Pirmoji, kuriai neužteko kantrybės – kriminalinis detektyvas „Gandrų skrydis“.

Ką skaityti? labai mėgsta gerus detektyvus, todėl prisiklausiusi gerų atsiliepimų apie Grange, susirado „Gandrų skrydį“.

Tikrai labai nusivyliau. Nesu skaičiusi nuobodesnės knygos, ką jau kalbėti apie detektyvus! Viskas taip lėta ir nuobodu, jokios intrigos, skyriai baigiasi taip, kad kito net nesinori skaityti… Trečdalį knygos perskaičiau ir nusprendžiau nebesikankinti.

Sako, kitos knygos įdomesnės. Gal kada nors ir pabandysiu.