Michael Odnantje. Kačių stalas.

Kaciu stalasONDAATJE, Michael. Kačių stalas [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: Tyto alba, 2013. 258 p.

Ar kas suvokia, kokie laimingi būna sulaukėję, mažai prižiūrimi vaikai? Vos žengus pro duris, tėvų pančiai nukrisdavo. Nors tarpusavyje mes tikriausiai bandėme savo jėgomis išsiaiškinti ir suvokti suaugusiųjų pasaulį, spėliojome, kas jame vyksta ir kodėl. (psl. 32).

Nebaigiau. Ne dėl to, kad būtų kokia nuobodybė, ne… Tiesiog knyga tokia… jokia.

Kuomet skaičiau pirmąsias autoriaus knygas, viskas buvo kitaip. Viena žavėjo istorija, kita – jos pateikimu, abi kartu – puikiu tekstu, kurį tarsi gerte sugeri. „Kačių stalas“ irgi turėjo būti nors kažkiek panašus. Dėl to net šiek tiek atidėliojau knygos skaitymą, laukiau tinkamesnės progos, kuomet galėsiu ramiai susitelkti ties tuo tekstu.

Ir ką? Ogi nusivylimas.

Vienuolikmetis, pravarde Maina, įlipa į „Oransėją“ – laivą, kuris nuplukdys jį, ir dar du bendraamžius keleivius į suaugusiųjų pasaulį. Visko čia yra: įdomių žmonių, nutrūktgalviškų nuotykių, laisvės, kai už nugaros nestovi viską matantys ir kontroliuojantys tėvai. Skaityti nesunku, tekstas be kokių nors ypatingų įmantrybių. Bet ir emocijų ypatingai nežadina. Gal dėl to, kad jis toks tarsi be pradžios, ir be pabaigos. Gal per daug ramus ir skaitytojui pamažu darosi nuobodu. O gal tiesiog dėl to, kad kiekvienas iš mūsų kažkada plaukėme savuoju „Oransėjumi“, o savos patirtys visada įdomesnės ir labiau jaudina.

Prapuls ta knyga ir jos skaitymo įspūdžiai tarp kitų daugybės knygų, tikrai prapuls.

Reklama