Andrius Tapinas. Prezidentas.

TAPINAS, Andrius. Prezidentas [politinis trileris]. Vilnius: Alma littera, 2019. 280 p.

Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones – taip stotyje supainiojami lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.

Jau tuoj rinkimai, o aš dar neapipasakojau Prezidento. Negali būti tinkamesnio laiko tai knygai, nei dabar. Nes po gegužės 12 dienos galbūt jau bus nebeįdomu. Iki kitų rinkimų.

Politinis trileris. Tas politinis – ganėtinai atstumiantis žodis, net neįsivaizduoju, kodėl ją išsirinkau per tą paskutinę KK tikrų akcijų dieną. Vilko valanda juk nepatiko visai, net nepabaigiau. O šis visai intuityvus pasirinkimas, pasirodo, buvo ganėtinai pavykęs – siužetas visai šaunus, intrigos yra, pabaiga vykusi, o ir ironijos netrūko. Viskas, ko reikia trileriui. Viskas, ko reikia apkerpėjusiam rinkėjui, kad daugiau pasidomėtų, ką renka ir, svarbiausia, kam.

Taigi, artėja Prezidento rinkimai. Kandidatai kovai pasiruošę. Dabartinio prezidento Daubaro proteguojamas Rokas Oginskis. Socialinių tinklų žvaigždė Žemyna Rimšė. Radikalas Kazimieras Liaudis. Dar ten keli neapsisprendę. Sako, kad tų sutapimų su realiai egzistuojančiais veikėjais knygoje yra. Kad viską atpažinau, negaliu pasigirti – politika nėra mano mėgiama sritis… Bet vis tiek labai įsitraukiau į tas visas priešrinkimines kampanijas, sunkų ir gyvybei pavojingą žurnalistų darbą, neapsakomai varginančią samdomų kopiraiterių dalią, pagaliau pajutau tą tikrąją socialinių tinklų galią. Nors ką tie socialiniai tinklai kai yra Zinočka su Anuška! Vienu žodžiu, taiklus ir linksmas Laikykitės ten stiliaus skaitinys.

Ai, tiesa, dar yra Rusijos grėsmė. Ir jei kalbos apie visas rusiškas propagandas užkniso juodai, šį kartą skaičiau ganėtinai įdomiai ir net labai įtikinamai… Ir kažkaip, ai, čia juk knyga, imti ir numoti ranka nebeišeina. Norom nenorom eini ir pasidomi už ką balsuosi. Ir kam.

Visi faktai ir veikėjai išgalvoti. Visos galimybės realios. Deja.

Andrius Tapinas. Vilko valanda.

Tapinas_VilkoTAPINAS, Andrius. Vilko valanda [fantastinis romanas (stimpankas)].  Vilnius: Alma littera, 2013. 536 p.

Esu reklamos auka. Ir nėra čia ko kaltinti. Rašytojo nekaltinsi, rašė, kaip sugebėjo. Savęs irgi nekaltinsi, skaičiau, kaip sugebėjau. Tačiau akivaizdu, kad šį kart marketingas buvo tikrai geresnis, nei tekstas.

Tų tekstų irgi būna visokių. Netgi labai savotiškų, pavyzdžiui, kada pabaigus sakinį, sunku ir besurasti jo pradžią. Arba iš viso sunku suprasti, kur sakinio pradžia, o kur galas. Šis tekstas irgi nepaprastas – jame gausu detalių. Detalių daug. Daug, daug. Tiek daug, kad net užgožia norą skaityti knygą.  Ir pasidaro nuobodu. Visai ne taip, kaip žadėta reklamoje. Ir visai ne tai, ko tikėjausi iš laisvojo Aljanso miesto Vilniaus istorijos. Toliau skaityti nebeįstengiau. Nes argi skaitytojo fantazijai nereikia palikti vietos?

O perskaityti norėjau. Fantastika man patinka. Knygos apie Lietuvą man patinka. Istorija, kad ir kitaip, irgi patinka. Tačiau, iškankinusi trečdalį knygos, pagalvojau: užteks. Tai tikrai ne tas tekstas, dėl kurio verta gaišti laiką ir gadinti akis. Geriau jau paskaityti žurnalą. Arba kurią nors iš daugelio kitų knygų. Įdomesnių.

Knyga labai solidi: stora, gražiai apipavidalinta ir išleista. Tiesiog ir norisi atversti. Bet vien gražios išvaizdos neužtenka. Kaip bebūtų banalu, dar reikia ir gero teksto.

Reklama laimėjo ir vėl.