CELESTINI, Ascanio. Karo kvailio istorijos [romanas]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 158 p.
Serija: Keliautojai laiku.
Ir su svogūnu rankoje Ninas bandė užkalbėti anam dantį, pasakodamas viską, ką žinojo apie didžiąją Istoriją. Istoriją, kuri mainėsi kaip tik tomis paskutinėmis valandomis. Pasaulinę istoriją, kuri įspūdingai judėdama į priekį rengėsi sutraiškyti žmones ir svogūnus.
Trečioji kelionė laiku. Keliamės į 1944 m. birželio 04 dieną, į Romą. Karas baigiasi, naciai traukiasi ir kažkas tuoj įžengs į miestą. Vieni sako, kad amerikiečiai, kiti – gal rusai. Treti žino geriausiai – tai bus ne kas kitas, o tie patys užsimaskavę vokiečiai. Tuo tarpu aštuonerių Ninas viską mato savaip. Tai jo karo istorija, kurią, jau suaugęs, net trisdešimt metų, iki pat mirties, pasakos savo vaikams.
4 valandų kelionė neprailgo. Vos viena diena, o istorijų, nuotykių, veikėjų gausu. Netgi absurdo gausu. Netgi pagalvojau, kad, ei, gal jau per daug, kažkaip jau viskas per daug fantastiška. Bet ne, tik šiek tiek siurrealistiška. Aštuonmečio, kuriam rudenį bus devyneri, žvilgsnis skvarbus, protas aštrus, bet vis dėlto vaikiškas. Tik nieko vaikiško karo istorijose nėra. Tiesiog viskas taip susipina ir diena prasitęsia į ilgesnius ar trumpesnius žmonių gyvenimus. O pats skaitymas – kaip spektaklis – kuomet visą visumą gali įvertinti tik nusileidus uždangai. Tada viskas staiga susidėlioja, viską suvoki ir arba šiek tiek netekęs žado stojiesi ir ploji, arba tiesiog…
Aš plojau. Patiko. Po Babos Dunjos atrodė, kad kažko lyg per daug. O gal priešingai. Bet niekas nekaltas, nereikia visų trijų istorijų praryti iškart, nes nuo tokios jų įvairovės tikrai gali šiek tiek apsvaigti. Beje, pasirodo, pirma buvo spektaklis, tik vėliau pasakojimas pavirto knyga. O tai daug ką paaiškina.
Kur keliausim toliau?
kaskaityti.lt 