BRONSKY, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 130 p.
Serija: Keliautojai laiku.
Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai. Ne dėl vaikų. Dėl savęs. Nors gal ir kvaila taip laikytis įsikibus į kūną, kuris savo jau atliko. Bet tokios sekundės kaip ši aiškiai parodo, kad dar nesu pasirengusi. Dar yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žodžių, kurie turi būti užrašyti.
Jau iš karto aišku, kad knyga man patiks. Gal kalta ta Černobylio manija ar kaip, bet ji kol kas geriausia iš Keliautojų laiku (tiesa, spręsti dar anksti, dar perskaitytos tik trys knygos) serijos. Tokia paprasta ir šiek tiek tragikomiška. Apie žmones, kurie po Černobylio AE sprogimo grįžo į savo namus „mirties zonoje“, nekreipdami dėmesio, kad viskas užteršta. radioaktyvu ir gyventi čia tiesiog pavojinga.
Viena tokia gyvenvietė – Černovo kaimas. Istorija pasakoja apie babą Dunją, vyriausią gyventoją, kuri pirmoji grįžo namo. Vėliau vienas po kito atvyko ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenimą čia pasirinkusių žmonių. Jie – tokia atskira bendruomenė, kiti jų kiek privengia dėl radiacijos. Bet nelegalai į nieką nekreipia dėmesio, gyvena savo gyvenimus ir išgyvena kiekvienas savo dramas.
Postapokaliptinis kaimas. Bet be jokios panikos. Tiesiog pavydėtina ramybė. Jokių planų, jokių darbų, jokios skubos. Nors ne, darbų baba Dunja turi daug, ir nors jai jau seniai virš aštuoniasdešimt, puikiausiai tvarkosi savo ūkelyje. Kodėl? Gal dėl radiacijos, bet greičiausiai dėl požiūrio į gyvenimą. Ir tas požiūris labiausiai žavi, tiesiog taip gera skaityti babos prisiminimus ir pamąstymus. Rodos, skaitytum ir skaitytum, bet nelemta – tas šimtas puslapių netrukus baigiasi. Ir nejučia imi pavydėti tiems černoviečiams, net žinodamas, kad vienintelis kelias jiems – į vietines kapinaites…
Puiki knyga. Duokit tokių dar.
kaskaityti.lt 