Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

SETTERWALL, Carolina. Tikėkimės geriausio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 356 p.

Kai paskutinį kartą tariu tau labanakt, nežinau, kad darau tai paskutinįkart. Jeigu būčiau žinojus, tikriausiai būčiau skyrusi tam daugiau energijos. Būčiau pabučiavusi, pasakiusi, kad labai tave myliu ir gailiuosi dėl to, kaip elgiausi su tavimi pastaraisiais mėnesiais. Bet tik atsargiai ištraukiu katę iš Ivano nešioklės ir paleidžiu ant grindų. Sakau, kad jau turbūt eisiu gulti pas Ivaną. Man nereikia aiškinti kodėl, mes abu žinom, kad jis tuoj prabus ir šauksis manęs, reikalaus pieno iš mano krūtų. Tu neprotestuoji. Įsmeigęs žvilgsnį į ekraną leidi man eiti, ir aš nueinu, paskutinį kartą pasitraukiu nuo tavęs. Manau, kad ryt anksti pasimatysim. Bet nebepasimatom. Niekada.

O čia antroji knyga, kurią skaitydama šiemet laukiau švenčių. Galbūt tai netgi geriausia, ką šiemet skaičiau. Galbūt. Bet tokios liūdnos, skaudžios ir kartu tokios viltingos, emociškai stiprios knygos tikrai reikia paieškoti.

Karolina ir Akselis – jauna pora, išgyvenanti visokiausius džiaugsmus ir vargus, kaip ir tūkstančiai kitų porų. Darbai, laisvalaikis, pramogos, sužadėtuvės, būsto pirkimas, sūnaus gimimas…. Visas gyvenimas, rodos, prieš akis. Deja, ne šiai porai – Akselis netikėtai miršta. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių sūneliu ir didžiuliu skausmu.

Naiviai viliuosi, kad tas didžiulis skausmas laikui bėgant sumažėjo ar bent pasidarė sugyvenamas. Ir kad ši knyga, tiksliau, jos rašymas, labai prie to prisidėjo. Taip, nepaminėjau – tai iš tikrųjų išgyventos meilės ir netekties istorija. Parašyta iš pačios širdies – ir kaži, ar būtų paprasta rasti ką nors panašaus. Kur ta tikros netekties emocija  dar daugiau jaustųsi ir tokie banalūs pasakymai kaip „iš širdies į širdį“ ar pan. būtų tokie apčiuopiami. Esu kažką lyg girdėjusi apie rašymo terapiją, terapinį rašymą. Šios knygos istorija nesidomėjau ir nežinau, kokiu tikslu ji buvo parašyta. Bet rezultatas, be abejonės, tiesiog nuostabus.

Ir nors gali atrodyti, kad knyga slogi, tamsi ar depresyvi – taip tikrai nėra. Taip, ji liūdna, labai liūdna – Karolina juk išgyveno didžiulę netektį. Bet pasakojimas persipynęs laike, dabarties epizodus keičia prisiminimai apie tai, kaip jiedu susipažino, kaip pradėjo bendrauti, kaip nusipirko bendrą būstą, kaip…. Ir tas mano (kaip skaitytojos) liūdesys kažkaip natūraliai susiformuoja į suvokimą, kokie esame laimingi čia ir dabar ir kaip kartais sunku pastebėti, suvokti, pajusti tą patį paprasčiausią ir nuostabiausią čia ir dabar žavesį.

Labai patiko, net nesitikėjau tokio stipraus įspūdžio. Geras skaitinys, labai emociškai paveikus, o taip pat puikiai tikęs tam prieššventiniam laikotarpiui. Ir nors vėlesni Karolinos poelgiai gal ir nebuvo visiškai suprantami, bet tikrai knyga drąsiai pretenduoja į geriausių ir didžiausią įspūdį padariusių knygų gretas.