Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!