ŽILINSKAITĖ, Vytautė. Kintas [apysaka]. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2006. 216 p.
Geriausia 2006 metų vaikų ir paauglių knyga
IBBY Lietuvos skyriaus premija (2007)
Vaikų literatūros premija (2007)
Buvo niekam nereikalingas, atliekamas, į sukiužusią lūšną nugrūstas – o dabar nė žingsnio be jo! Kur tik neieškos, kaip tik nespėlios, ko tik neprisigalvos šokinėdami pagal jo dūdelę, tai yra projektą! (psl. 16)
Kaime neįmanoma gyventi .
Visokie vabzdžiai vis taikosi įkasti, kūną niežti, užmigti neleidžia pelės, o senos tetulės Antosės dėmesys net purto. Nepalyginsi su miestu, kuriame liko įprastas gyvenimas ir kieti draugai. O čia – kaimiečiai. Naivuoliai. Kuriuos ypač lengva įtraukti į savo projektą.
Tik projektas šį syk – ne virtualus. Pradėjęs jau nebegalėsi sustabdyti ar išjungti. Arba sugrįžti vienu lygiu atgal. Arba atsistatyti gyvybę, suradęs reikiamą kodą. Ir jau pačioje pradžioje beveik aišku, kaip viskas baigsis.
Pagalvoju, kaipgi sunku suaugusiems rašytojams perteikti paauglių kalbą. Knygoje ji tokia literatūrinė. Iš pradžių badė akis frazės, kurių tikriausiai retas net girdėjęs nėra. Bet perteikti jausmus pavyko iš ties įspūdingai.
— Ir tu mane palieki? — žengteli jos pusėn Kintas. — Visi mane palieka…visur… (psl. 122).
Skriaudos jausmas auga ir auga. Lyg iš pasalų kas būtų apiplėšęs arba lošiant kortomis nugvelbęs iš delno svarbiausią kozirį. Norėtųsi išsikeikti, spardyti kas papuola, trankyti kumščiais medžio stuobrį… (psl. 147).
Knyga tikrai puiki. O Kinto gaila.
kaskaityti.lt 