Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

SEETHALER, Robert. Visas gyvenimas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 131 p.

– Kur taip ilgai buvai? – sušuko jis. – Aš tiek daug turiu ką papasakoti. Nepatikėtum, Mari! Visą šį ilgą gyvenimą!
Ji neatsisuko. Nieko neatsakė. Tik švilpavo vėjas, kaukė ir dejavo, skriedamas pažemiui ir šluodamas paskutinį šių metų sniegą.

Va perskaitai tokią knygą ir nusvyra rankos. Žinai, kad nieko parašyti negalėsi. Nieko tokio, kas nors šiek tiek galėtų apsakyti, koks gėris yra ši knyga. Nežinau, kokiais žodžiais ją apibūdinti. Paprasta? Sklandi? Įspūdinga? Sukrečianti? Viskas taip banaliai skamba… Ir tada dar didesnė nuostaba – o kaip su tais pačiais paprasčiausiais, kasdieniniais žodžiais galima sukurti kažką tokio nuostabaus? Šitokią istoriją? Kaip jiems tai pavyksta? Kaip?

Andrėjas Egeris – kalnų žmogus. Ne, jis nėra koks nors visiškas atsiskyrėlis. Gyvena netoli vieno Austrijos Alpių slėnyje įsikūrusio kaimelio. Eina į parduotuvę. Eina į darbą. Kartą net į karą buvo išėjęs. Tačiau vietoj žmonių jis mieliau renkasi kalnus. Ten jo namai. Ten jis randa džiaugsmą. Ten jis randą jėgų išgyventi visus sunkumus. Visas nuoskaudas. Viską. Ten jo visas gyvenimas.

Man buvo gražu. Labai. Skaitinys, kurio užtenka gal tik porai vakarų, bet kurį norisi laikyti šalia savęs. Ką žinai, kada, kaip tas Egeris, užsinorėsi į kalnus. Kad dar sykį pasimėgautum tuo paprastai tobulu tekstu.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

BJØRK, Samuel. Aš keliauju viena [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2018. 462 p.

Tu ypatinga, ar žinai tai? Kiti vaikai taip pat puikūs, bet tu juk žinai, Mia, ar ne? Tu matai dalykus, kurių kiti nesupranta.

Ar žinojote, kad Norvegijoje yra tradicija per Velykų atostogas skaityti visokius detektyvus? Reikia manyti, kad jie skaitomi ištisus metus, bet prieš šventes jų išleidžiama daugybė (šaltinis). Nežinau, kiek čia tiesos, bet panašu, kad norvegai tikrai išprotėję dėl kriminalinių istorijų. Aš irgi – tai su džiaugsmu perskaičiau pirmąją Mios Kriuger ir Holgerio Munko serijos knygą (randu, kad bent kol kas yra parašytos trys knygos).

Ir galiu daryti prielaidą, kad geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Tiesiog čia toks žanras, kad jei įtraukia, tai negali atsiplėšti ir vargiai prisimeni, ar skaitei ką nors geriau. Keistuolių detektyvų porelė privalo sujungti savo pajėgas ir išsiaiškinti kraupius nusikaltimus. Nužudytos kelios mergaitės, kurios rudenį turėjo pradėti eiti į mokyklą. Turėjo… Ir tai tikriausiai šios knygos minusas – baisu, kai tokios nors ir išgalvotos istorijos yra susijusios su vaikais.

O daugiau tai vieni pliusai. Iš pradžių kiekvienas skyrius tarsi atskiras pasakojimas, personažų vis daugėja, daugėja ir tai yra nuostabu. Kuo didesnis voratinklis, tuo geresnis detektyvas. Aišku, kažkur pabaigoje išmuš tiesos valanda ir visa susijungs į vieną. Taip, kai priklauso tikram detektyvui. Kad norėtum imti kitą dalį ir pasinerti į dar vieną istoriją. Nes koks gi kitas galėtų būti detektyvų tikslas…

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

MOURLEVAT, Jean-Claude. Upė, tekanti atgal [apysaka]. Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė-Gervienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 240 p.

Ši istorija nutiko tada, kai šiuolaikiniai patogumai dar nebuvo išrasti. Nebuvo nei televizijos žaidimų, nei automobilių su oro pagalvėmis, nei didelių parduotuvių. Niekas nežinojo net mobiliųjų telefonų! Bet jau buvo vaivorykštės po lietaus, abrikosų džemas su migdolais, netikėtos maudynės vidurnaktį ir visi tie dalykai, kurie vertinami ir mūsų dienomis. Deja, buvo ir meilės kančios bei šienligė, nuo kurių niekada taip ir nebuvo išrastas veiksmingų vaistų.
Žodžiu, tai nutiko… kitados.

Skamba gerai, ar ne? Du paaugliai iškeliauja ieškoti paslaptingos upės, kuri teka atgal. Atgal, į kalnus, į mažutį baseinėlį, kuriame esantis vanduo yra stebuklingas. Tomekui trylika ir jo širdį palietė paslaptinga mergaitė Hana. Tad nieko nebelieka, tik palikti savo gimtąjį kaimą ir leistis į kelią. Hanai panašiai tiek, o jos papūgėlė miršta. Nepadės niekas, tik tas stebuklingas vanduo. Kelionė prasideda.

Tikrai labai gražiai papasakota istorija. Ne pernelyg vaikiškai (pagrindiniai veikėjai juk jau paaugliai). Ne per daug pamokančiai. Tiesiog daug visokių nuotykių, kelionėje sutiktų draugų ir patirtų išbandymų. Labai priminė Ozo šalies burtininką. Tas kelionės jaudulys, nežinomų nuotykių nuojauta. Mielos iliustracijos. O kad skaitytojas dar labiau įsijaustų, kiekviename lape iki pat knygos pabaigos jį lydi upė. O ar teka ji pirmyn, ar atgal – koks skirtumas? Juk atviros ir drąsios širdys galų gale visada laimi.

Tiesiog dar viena nuostabi Nieko rimto knyga.

Daina Avotiņa. Anyta.

Daina Avotiņa. Anyta.

AVOTIŅA, Daina. Anyta [kasdieniškas romanas]. Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 352 p.

– Ateina sunkūs laikai, ir sunkiai jums čia eisis, – galų gale ištarė.

Kokie gyvenimiški romanai buvo geriausi prieš, tarkim, tris dešimtmečius? Mano mama nedvejodama atsakytų – latvių. Artimiausių kaimynų panašūs buvo ir džiaugsmai, ir vargai. Artimos buvo ir knygos.

Labai priminė Čepulio „Likimo upę“  – paprastas, jokių pretenzijų „į kažką“ neturintis tekstas. Trumpi, paprasti sakiniai tarsi dokumentuoja vienos šeimos gyvenimą. Latvija, kaip ir Lietuva išgyveno tas pačias karo, pokario negandas. Pasiturinti šeima dirba, puoselėdama savo ūkį, kai prasideda karas. Paskui – pokaris. Paskui – okupacija. Paskui – na, istoriją žinome visi. Šeimą ima persekioti negandos, jų vienintelę dukrą – taip pat. Didžioji meilė, nelaiminga santuoka, sunki kasdienybė….

Bet romanas tikrai ne niūrus. Sunkumai neužtemdo mažų džiaugsmų, viltis, kad viskas bus gerai, niekada neapleidžia. Ant viršelio užrašyta – kasdieniškas romanas. Kad ir ką tai reikštų – skaityti apie tą kasdienybę nenuobodu, puslapiai verčiasi labai greitai. Vienas, du, ir vienos šeimos istorija baigėsi. Žvalgysimės naujų.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

BOSCHWITZ, Ulrich Alexander. Keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 246 p.

Berlynas-Hamburgas, pagalvojo.
Hamburgas-Berlynas.
Berlynas-Dortmundas.
Dortmundas-Achenas.
Achenas-Dortmundas.
Tikriausiai taip ir važiuosiu, vis tolyn, tolyn. Dabar aš keleivis, vis tolyn keliaujantis keleivis.
Aš apskritai jau išvykęs.
Aš emigravau į Vokietijos geležinkelius.
Aš nebe Vokietijoje. 

Baisu. Tikrai baisu skaityti. Paskutinį kartą baisu buvo zoologijos sode. Tikrai, tuomet taip įsijaučiau į mamos situaciją. O dabar tas vargšas žmogus (kuris anaiptol nebuvo vargšas)… Jo gyvenimas staiga pasikeičia taip radikaliai, kad net nesuvokiama protu.

1939 metai. Lapkritis. Vokietija. Žydai. XX a., pačiame Europos viduryje vyksta neįtikėtini (bent jau paprastiems žmonėmis) įvykiai. Būtent tais metais lapkričio mėn. įvyko didžiulio mąsto žydų areštai. Tie, kurie nelabai tikėjo galima grėsme ir neišvyko iš šalies, tampa įkaitais. Draugai, kaimynai, bendradarbiai baiminasi su jais net kalbėti, emigruoti jiems jau greičiausiai nebepavyks. Vienintelis kelias – koncentracijos stovykla ir/arba mirtis.

Aišku, ši tema – jokia naujiena. Bet juk tokių istorijų vienodų nebūna. O dar tas Otas Zilbermanas. Naivuolis… Otas negali patikėti tuo, kas vyksta. Niekaip. Ne už ką. Juk viskas taip siaubinga!

Moteris, kad ir kas nutiktų, sako „siaubinga“. Sakytų taip išgirdusi apie geležinkelio avariją, sakytų, jei koks pažįstamas išsinarintų koją, jei pati nesuspėtų į tramvajų. Siaubinga!
Mano likimas tampa posakiu, štai ir viskas!

Taip. Štai ir viskas. O knyga tikrai labai gera, bet to ir tikėjausi.

Anne Swärd. Vera.

Anne Swärd. Vera.

SWÄRD, Anne. Vera [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2019. 336 p.

Ne, daugiau manęs niekas negąsdina. Dėl ko dar nerimauti, kai blogiausia jau nutiko? Baimė? Manyje jos nebėra. Išnyko paskutinę žiemą kalnuose.

Pirmiausia suintrigavo knygos aprašymas. „1945 m. gruodis. Aristokratų Sederių šeima ruošia prabangias vestuves vyriausiam sūnui. Nors aplinkui stingdanti žiema, ceremonija vyks jiems priklausančioje saloje Stokholmo archipelage. “ O, galvojau, dabar dings elektra, pūgos užkirs visus kelius ir vestuvininkai bus įkalinti kelioms dienoms ar savaitėms saloje. Gal kas nors ką nors nužudys… Toliau skaitau, „Vestuvių metu saloje įsišėlsta galinga pūga ir šventės dalyviai negali grįžti namo. Kita staigmena – nėriniais išpuošta nuotaka bešokdama ima gimdyti. Dar dienai neišaušus gimsta mergaitė Vera… Ir pradeda aiškėti tiesa.“

Tiesa yra ta, kad gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Ir tai yra nuostabiausia. Anotacija tik iš dalies buvo teisinga. Bet kam ji rūpi, kai gali skaityti tokį gražų, skandinavišku stiliumi parašytą pasakojimą. Nors Sandrinai dar tik septyniolika, ji jau daug, ir ne visai malonios patirties turinti moteris. Niekas nežino, kas ji, iš kur ji, ir ką ji slepia. Tuo tarpu Sandrina jaučiasi svetima turtingoje šeimoje ir kartas nuo karto nuklysta į prisiminimus. Skaitytojo džiaugsmui. Nes lėtas ir ramus pasakojimas slepia savyje tokią galingą jėgą. Skaitytojui tereikia ją pajusti. Išjausti. Kam pasiseks, galės mėgautis nuostabiu tekstu ir puikiai parašyta moters istorija. Man pasisekė. Nuoširdžiausi aplodismentai rašytojai.

„Laimė“ buvo pirmasis mano išmoktas žodis naująja kalba. Pasak Ivano, iš pradžių jis reiškė netikėtą kiškio judesį laukuose, stengiantis išvengti persekiotojo. Daugiau švedų kalbos manęs nemokė. Tarsi nenorėdamas, kad kalbėčiausi dar su kuo nors, išskyrus jį patį.
Laimė – su baime sumišusi kiškio euforija. O kas toliau?