Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

CLAUDEL, Philippe. Šuns archipelagas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 196 p.

Manote, žmogiškajai būtybei patinka, kai jai veidrodis parodo jos pačios bjaurumą? Niekas niekuomet nemato, koks yra iš tiesų, tad kai save išvysta, tai tampa nepakeliama.

Gera knyga. Iš tų, kurias užverti ir dar ilgokai negali atsitokėti. O apie tokias parašyti nelengva. Nes kaip perteikti tą savo susižavėjimą kitam skaitytojui? Su kitokia patirtimi, kitokiais pomėgiais, galbūt ir kitokiais vertinimais?

Nuošali sala. Nedidelė bendruomenė. Vieną dieną jūrą  į pakrantę išmeta trijų žmonių kūnus. Ką darys ir kaip elgsis gyventojai? Jei jau skaitėte Brodeką, žinote, ko maždaug galima tikėtis – nuostabaus ir kartu tiesaus autoriaus pasakojimo apie tai, kokie esame.

Man labai patiko formatas. Romane nėra nei vieno vardo. Bet yra Meras, Daktaras, Senė, Mokytojas, Komisaras, Kavinės Šeimininkas ir pan. Siužetas intriguojantis, bet kartu ir labai paprastas – žmonės priima sprendimus, kurie lemia vienus ar kitus įvykius. Tekstas labai įtaigus, toks filosofinis alegorinis, bet visiškai nesudėtingas. Norisi braukyti, žymėtis, išsirašyti citatas, bet įdomu, kas bus kitame puslapyje, tai skaitai toliau. Neteisi nei vieno, nes visiškai neaišku, kaip elgtumeisi pats. Tau atrodo – esi teisus, bendruomenei gali atrodyti kitaip. Žmonėms rūpi nebūtinai tiesa. O visai šalia nerimsta ugnikalnis. Ir ankščiau ar vėliau, labai tikėtina, jis galbūt prabus.

Vienoks įspūdis būna, kai skaitai apie jau įvykius, istorinius įvykius. Pvz. holokaustą, Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes, tremtį ar kitus dalykus. Tavęs tuomet nebuvo. Gali skaityti ir tiesiog baisėtis, nesuvokti, na kaip, kaip tai galėjo būti, kokie žmonės galėjo taip elgtis. Ir visai kas kitą skaityti apie įvykius, kurie vyksta dabar. Ne mažiau baisius, bet kurie vyksta kažkur toli ir tarsi nublanksta, yra užgožiami vietinių politikų pasižodžiavimų, lietuviškos medžioklės ypatumų, augančios kruopų paklausos, vietinių žvaigždučių problemų ir visų kitų kasdienių dalykų.

Puiku. Bet įsitikinkite patys.

Istorija, kurią tuojau perskaitysime, tokia pat reali, kokie galite būti ir jūs. Jinai vyksta čia – lygiai taip pat būtų galėjusi įvykti ir ten. Pernelyg paprasta būtų manyti, kad ji įvyko kitur. Joje veikiančių žmonių vardai nėra svarbūs. Galėtume juos pakeisti. Jų vietoje įrašyti jūsų vardus. Jūs tokie panašūs, nudrėbti iš to paties amžino molio.
Neabejoju, kad ankščiau ar vėliau jūs pateiksite pagrįstą klausimą: ar jis buvo liudytojas to, ką mums pasakoja? Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekada nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akys niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.

Hannah Richell. Povų dvaras.

Hannah Richell. Povų dvaras.

RICHELL, Hannah. Povų dvaras [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Mes, žmonės, mokame sukurti vieni kitiems nuostabių iliuzijų.

Romantinė istorija. Kas galėjo pagalvoti, bet, pasirodo, kartais naudingos ir tokios knygos. Intriguoja siužetas – anūkė Megė sugrįžta iš klajonių po pasaulį į nuošalų Klaudeslio dvarą slaugyti savo senelės Lilianos. Bus paslapčių. Nes seni ir griūvantys šeimos dvarai Anglijoje visada ką nors slepia.

Labiausiai patiko mintis. Paprasta, kaip ir pati knyga. Bet daug sakanti – nebūtinai žmogus yra toks, koks atrodo aplinkiniams. Kaip paprasta, tiesa? Bet kaip dažnai tai tiesiog pasimiršta. Ir, žiūrėdama į Lilianą, Megė nebūtinai mato ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Jei kartais sunkoka įsivaizduoti savo tėvus jaunystėje, ką ten kalbėti apie senelius, jų kasdienybę, gyvenimus ir meiles.

Nors pastaruoju metu skaityta Šilko siūlų dėžutė patiko labiau (dėl istorinio fono), tačiau ir Povų dvaras gauna pliusų – parašyta paprastai, bet ne per daug banaliai. Aptriušusią dabartį ir ligotą senatvę keičia jaunystė, spindinti prabanga ir gražuoliai kieme vaikštantys povai… Tiks mėgstantiems romantiką ir norintiems bent trumpam nusikelti į šeštąjį dešimtmetį.

Taigi, ar pažįstame aplinkinius? Menkai, labai menkai.

Chris McGeorge. Spėk, kas?

Chris McGeorge. Spėk, kas?

MCGEORGE, Chris. Spėk, kas? [romanas]. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2018. 384 p.

Kas, jeigu jam išties pavyktų? Tikimybė jam nepalanki, bet.. Trys valandos. Penki žmonės. Vienas negyvėlis. Juk tai nėra neįmanoma, tiesa? Sunkiai įvykdoma, bet įmanoma.

Londono Sičio universitete yra kūrybinio rašymo magistro studijos. Baigiamasis darbas – knyga. Spėk, kas? – būtent tokia ir yra. Baigiamasis magistro darbas. Įdomu, magistriniai mano gyvenime buvo kiek kitokių formų. Jau tikrai ne knygų, tuo labiau – ne trilerių.

Kas patraukė dėmesį? Vieno kambario siužetas. Na žinot, kokie kartais būna įtraukiantys filmai, kur veiksmas vyksta neišeinant iš kambario (pvz. 2009-ųjų Exam). Ar panašūs… Ir dar užrašas ant viršelio – Vienas kambarys, šeši įtariamieji, trys valandos surasti žudiką.

Tai patiko, ar ne? Taip, tokius siužetus labai mėgstu. Bet sutikit, kad išlaikyti skaitytojo dėmesį sunkoka. Žinoma, pradžioje ypatingai smalsu, kas, kaip, kodėl? Bet sprendimas visiškai niekuo neypatingas. Viskas ganėtinai šabloniška. Patyręs trilerių fanas tikriausiai nesunkiai numatytų visus tolesnius įvykius. Taip, sugalvoti ką nors, ko dar nebūtų skaitytojas skaitęs, matęs ar girdėjęs – sudėtingas uždavinys. Netgi magistrui.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

MICHAELIDES, Alex. Tylioji pacientė [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog palaidojami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik gerokai bjauresni. – Sigmund Freud.

Knygų internetuose kažkokios nesąmonės. Vieni pešasi dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kitiems kažkodėl labai aktualu, gauta knyga dovanų iš leidyklos, ar ne… Net intelektualiais skaitytojais save laikantys asmenys nevaldo emocijų, o visos diskusijos ankščiau ar vėliau tampa paprasčiausiu apsižodžiavimu. Tad jungiu internetus lauk ir sėdu parašyti apie dar vieną knygą, kuri yra dovana. Tiesa, ją man padovanojo ne leidykla, o biblioteka. Visam mėnesiui! Deja, užteko jos vos keletui vakarų.

Bus šiek tiek psichologijos. Alicija Berenson – garsi dailininkė, kuri nužudo savo vyrą ir nutyla ištisiems šešeriems metams. Žinoma nuteisiama, bausmę atlieka saugomų pacientų skyriuje psichiatrinėje ligoninėje. Teo Faberis – jaunas psichoterapeutas, kurį Alicijos atvejis labai sudomina ir kuris nusprendžia žūtbūt ją prakalbinti. Kažkas tą dieną buvo ne taip, jis tą jaučia ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą. Ką gi, aiškinsimės kartu.

Šiaip tikrai nesu prijaučianti psichologijai, bet knyga patiko. Netgi labai. Autorius tikrai labai smagiai mėgaujasi apgaudinėdamas skaitytoją. Vėl du spėjimai, ir vėl jie neteisingi. Tada baisiai prisireikia pavartyti paskutinius puslapius, bet šiaip taip susiimi – nesinori sugadinti azarto. Siužetas tvarkingai išsiraizgo, užverti knygą ir toks geras jausmas, kad autoriui pavyko mane nustebinti. Aišku, kabinėtis visada galima, bet to visai nesinori. Gerai, gerai, „medinė skardinė“ 152 psl. – keistokas žodžių derinys.

Liuks detektyvas! Gal ir bukina mano protą, bet atgaivina širdį. Ir nebėkite tos knygos dabar pirkti už 16,00 Eur – nes tai būtų reklama! Be to, ji jau išparduota! 😉

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

TOWLES, Amor. Aristokratas Maskvoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2018. 544 p.

Tačiau viskam savas laikas.

Knygą įsidėmėjau jau prieš porą metų, kai pamačiau reklamą feisbuke (geras dalykas tie socialiniai tinklai, geras). Paskui nebuvo laiko, buvo ne tas laikas, dar kas nors. Vėliau ilga eilė bibliotekoje. Galiausiai mano skepticizmas (kad apie įvykius Rusijoje pasakos amerikietis, buvęs bankininkas) garsiai subliuško – kas jis bebūtų ir kaip ten bebūtų, knyga labai patiko. Labai.

Pirminis siužetas gana paprastas. 1922-ieji, Maskva, bolševikai. Vienas iš „buvusiųjų“, grafas Aleksandras Rostovas nuteisiamas namų areštu iki gyvos galvos bausmę atliekant prabangiausiame miesto viešbutyje „Metropolis“. Žengsi pro laukujes duris – mirsi.

Ir stebuklai prasideda. Išlandžiojamas visas viešbutis, nuo rūsių ir katilinės, iki mansardos ir stogo. Susipažįstama su personalu. Susirandama draugų ir priešų. Diena kaičia dieną, į viešbutį užsuka visokiausių žmonių, o už lango vyksta patys įvairiausi įvykiai.

Nebėra jokio skirtumo, pasakotojas rusas, ar ne. Pasakoja juk meistriškai. Tikrai. Su humoru, šiokiu tokiu sarkazmu, detaliai, įdomiai, įtraukiančiai. Dar nebuvo tokios knygos, kurios išnašas skaičiau taip susidomėjusi. Intelektas, taiklūs pastebėjimai, žavingas stilius. Tik mėgaukitės. Ir kartu nuotykiai (o taip, daug nuotykių), kurie, pasirodo, gali nutikti atliekant namų arešto bausmę.

Labai patiko. Patiko knygos suskirstymas, skyriai, jų pavadinimai. Šiek tiek turėjau problemų su prancūzų kalba, nes jos nemoku, o žodžiai ar posakiai (kad ir kokie jie žinomi bebūtų, buvo neišversti). Norėjosi dar daugiau teksto, dar daugiau pasakojimų, ypač apie Didžiojo Tėvynės (taip buvo vadinamas II pasaulinis) karo metus. Dar daugiau įvairiausių žmonių, jų likimų ir istorijų. Gal ir gerai, kad nebuvo. Tiesiog visko buvo tiksliai tiek, kad norėtųsi (galbūt kada nors) knygą paskaityti dar kartą.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

LESSING, Doris. Nurodymai žengiantiems į pragarą [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2019. 304 p.
Nobelio literatūros premijos laureatė.

– Visais laikais pasaulyje yra žmonių, kurie tai žino, – pasakė profesorius. – Bet jie garsiai nekalba. Tiesiog tyliai kilnojasi iš vietos į vietą ir gelbėja žmones, kuriuos žino esant spąstuose. O tada ištrūkusieji jaučiasi lyg gaivalėdamiesi nuo chloroformo. Jie supranta, kad visą gyvenimą miegojo ir sapnavo.

Besaikis trilerių skaitymas turi vieną neabejotiną pliusą. Po jų bet kokia rimtesnė knyga atrodo mažų mažiausiai stebuklas. Tai nieko keisto, kad ši raudona knyga keistu pavadinimu tapo pirmuoju mano šių metų gardėsiu. O visi atsiliepimai, kad ji nuobodi, ištęsta ar pan. – tiesiog tikrų tikriausias nesusipratimas.

Sudomino pavadinimas. Dar žanras (rašo, kad fantastika, bet man taip neatrodė). Tuomet siužetas. Dar labiau pačios autorės knygai parinkta kategorija – „Vidinio pasaulio beletristika. Nes čia nėra daugiau kur eiti, tik vidun.“ Tai kaip po tokios įžangos nepulsi skaityti? Ir skaičiau. Su pačiu didžiausiu susidomėjimu.

Į psichiatrinę ligoninę atveža vyriškį, kuris nieko neprisimena, neturi jokių asmeninių daiktų. Jo niekas neieško. Du gydytojai bando jį gydyti skirtingais metodais, abu apie ligonį turi savo nuomonę. Ligonis apie aplinkinius irgi turi savo nuomonę. Tiesa, tik tada, kai juos mato. Bet dažniausiai jis klajoja savo pasaulyje – vandenyne, keistoje saloje, kosmose, Jugoslavijoje….

Patiko. Tą laipsnį (labai/nelabai) įvertinti sunku – mane tiesiog labai traukė skaityti. Rijau pastraipas ir puslapius. Taip, kaip kažkada Pi gyvenimą arba, visai neseniai, lietuvišką ekologinę distopiją Oro. Nemanau, kad viską supratau. Pernelyg nesistengiau, tiesiog mėgavausi atradimais. Visko ten tiek daug, tiek sąsajų ir alegorijų. Dar nebaigusi knygos, jau gūglinau apie ją ir autorės kūrybą. Lessing – Nobelio premijos laureatė. Ir jei toms premijoms dažnai neteikiu pernelyg daug dėmesio – visgi kaip tai jaučiasi! Siužete, tekste, mintyse – kiekviename sakinyje….

Kokiam skaitytojui? Mėgstančiam nuotykius. Literatūrinius atradimus. Mėgstančiam skaityti knygas ne po vieną kartą…

Cara Hunter. Arti tiesos.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.