Sara Allegrini. Tinklas.

Sara Allegrini. Tinklas.

ALLEGRINI, Sara. Tinklas [romanas]. Iš italų k. vertė Ieva Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2020. 254 p.

Šįkart tėvas jam neleido užbaigti sakinio.
– Lipk iš mašinos, – įsakė.
Danielis pažvelgė tėvui į veidą – įniršis, kurį pirmąkart išvydo jo akyse, apstulbino.
– Lauk! – užstaugė tėvas, raudonas iš įtūžio.

Kartais pati save stebinu knygų pasirinkimais. Šitos prireikė, vos tik pamačiau knygų klube. Dėl ko? Kas ten žino.

Tai italų autorės knyga jaunimui, žadama, kad įtrauks ir nustebins. Ir tikrai labai įtraukė. Trys šių dienų miesto jaunuoliai patenka ten, kur net sapne nesapnavo. Taip, jie kažkur miške, be maisto, be vandens. Be telefonų!!! Ir ką dabar daryti, kai net laužo sukūrimas be degtukų tampa didžiu iššūkiu (bet kam iš mūsų netaptų?).

Taigi. Trys jaunuoliai. Trys jų istorijos. Trys bandymai išsikapstyti. Mistikos jokios, tik šiokios tokios užuominos, tamsios naktys miške ir baimė, išgirdus bet kokį šnaresį. Nereikia net sakyti, kad kiekvienas jų yra skirtingas ir savaip sprendžia šį iššūkį.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nes gi įdomu, kas čia dedasi. Bijojau, kad ši istorija nebūtų koks nors užmaskuotas psichologinis pamokslas. Buvo? Nebuvo? Pabaiga galėjo ir labiau nustebinti, bet aš juk tiek visko prisiskaičiusi! O ši istorija paaugliams, kurie tokio skaitymo stažo neturi.

Taigi, kaip išgelbėti tą, kuris nenori būti išgelbėtas? Abejoju, kad knygoje aprašytas metodas suveiktų praktiškai… Bet jis tikrai vertas dėmesio.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

BROADWAY, Alice. Juodvarnio žymė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 305 p.

Mes nebijome mirti. Kai tavo žymės saugomos knygoje, gyveni ir po mirties. Gyvenimo istorija, užrašyta ant tavo kūno, išlieka amžinai. Žinoma, jei esi to vertas.

Distopija jaunimui. Tiems, kuriems neteko būti ekskursijoje po odų gamyklą. O man teko. Ir ne tik ekskursijoje. Tad beveik iki trečdalio knygos baisėjausi odos lupimu, riebalų ir plaukų gremžimu, išdirbimu, įrišimu… Žmogaus odos, aišku. Siaubas….

Bet knyga įtraukia pakankamai, ir visos odos išdirbimo technologijos pamažu užsimiršta. Na taip, tai eilinė distopija, kuri, kaip pasirodo, yra tik trilogijos pirmoji knyga, o kitos, kaip jau savaime aišku, nėra išverstos ir išleistos lietuvių kalba. Paskaitei pradžią, ir džiaukis. Nors man užteko. Skaitydama galvojau, ar tikrai norėčiau, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis būtų pažymėtas kokia nors tatuiruote. Akimirkai tai skamba visai egzotiškai. Bet ne. Tik ne tokioje visuomenėje, kurioje tatuiruotės yra lengvai perskaitomos, tad esi visai bendruomenei tarsi atvira knyga. Visi gali ją perskaityti. Aišku, kaip distopijose būna, ankščiau ar vėliau paaiškėja, kad aplinka ir žmonės, kuriais tu nuo mažens tikėjai, nebūtinai yra teisingi ir neklystantys.

Tai va. Istorijos tęsinį belieka tik įsivaizduoti (gal tai net nėra pernelyg sunku). O ieškantiems daugiau informacijos apie knygą, rašytoją, ir pačią mintį labai rekomenduoju užsukti į jaunimo (ir ne tik) knygų tinklaraštį Kitty Writer (konkrečiai apie Juodvarnio žymę čia). Tai „Kelrodė žvaigždė istorijų pasaulyje jaunimui ir ne tik“ – ir mėgstu čia užeiti: surinkta daug įdomios, naudingos ir išsamios informacijos.

Taigi, kokia kita young adult knyga planuose? Jų daug…

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?

Noah Gordon. Savi keliai.

Noah Gordon. Savi keliai.

GORDON, Noah. Savi keliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 352 p.

Erdžė įjungė grotuvą ir atsisėdo virtuvėje. Dabar Mocarto koncertas suskambo kitaip, pakiliai, pasakodamas apie džiaugsmą ir viltį. Ji klausėsi susidėjusi delnus ant pilvo ir pamažu rimo. Muzika bangavo ir stiprėjo. Erdžė jautė, kaip nuo ausų ji sklinda nervų takais, per kaulus ir audinius, nepristigdama galios nukeliauti iki sielos, iki pačių būties gelmių, į tą tvenkinėlį, kur jau plaukioja mažoji žuvytė.

Tai bene gražiausia vieta visoje knygoje. Nes autorius sentencijoms nesimėto ir tekste jokios pompastikos nėra. Toks kasdienis pasakojimas apie vienos moters gyvenimą.

Tai trečioji trilogijos knyga apie gydytojų Koulų giminę. Šį kartą mes vėl Amerikoje, kažkur 1994 metais. Koulų giminės tradicijas šį kartą perėmė moteris. Susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis ji meta gerai apmokamą darbą Bostone ir išvyksta į provinciją. Kaip kokia daktarė Kvyn, jei atsimenate tokią iš senesnių laikų. Arčiau gamtos, į kaimą, arčiau paprastų žmonių. Ir tas siužeto posūkis man labai patiko.

Skaičiau ir stebėjausi, rodos viskas buvo ne taip ir seniai, bet kaip viskas kitaip. JAV atrodo kaip kokia trečiojo pasaulio šalis – milijonai žmonių neturi medicinos draudimo ir jiems sveikatos priežiūra paprasčiausiai neprieinama (kažin, kaip dabar, ar kas pasikeitė?). Daktarė neturi nei mobilaus, nei normalaus kompiuterio, o apie fakso aparatą pasakoja su pasididžiavimu….

Ir vėl mano nuomonė su daugumos skaitytojų nesutaps – tai tikrai nėra kokia nors bloga knyga. Ar ji prastesnė už pirmąją, ar antrąją dalį? O kodėl turėtų? Priešingai, man tikrai buvo labai įdomu skaityti ir šių dienų (jei dar taip galima pavadinti) istoriją, dabartinius rūpesčius ir problemas. Jos negalima lyginti nei su viduramžiais, nei su Amerikos pilietiniu karu. Tiesiog dabar yra dabar, ir tas visas istorijos fonas puikiai tiko. Nes gyvenimas teoriškai yra toks pat, kaip ir prieš tūkstantį metų – žmogus gimsta, patiria vienokių ar kitokių išgyvenimų, vienaip ar kitaip nugyvena tą savo gyvenimą ir, kaip bebūtų gaila, miršta.

Tai tikrai užskaitau šią dalį, visai gražiai ji apvainikavo ir užbaigė visą trilogiją. O norintiems istorinio fono – knygynuose jau naujausia autoriaus knyga – Gydytojas iš Saragoso. Ją dabar ir skaitau.

Anna Day. Fandom.

Anna Day. Fandom.

DAY, Anna. Fandom [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis. Vilnius: Alma littera, 2018. 438 p.

Nejučia atsisuku į Keitę. Ji stovi lyg paralyžuota, iki baltumo sugniaužusi sužalotus kumščius ir prispaudusi juos prie veido. Tada susirandu Alisą – jos padažytos lūpos yra išžiotos nebyliame klyksme, o akys kupinos ašarų. Ir aš vis dar jaučiu mano ranką gniaužiantį Neitą – jis tampo mano tunikos kraštą lyg penkiametis.
Ir žinau, kad mes visi galvojame tą patį:
Čia ne vaidinimas.

Nežinau, nežinau, ar būčiau skaičiusi knygą, kuri, kaip pasirodo, turi tęsinį, kuris, kaip pasirodo, nėra išleistas lietuviškai. Ir dar klausimas, ar iš vis bus. Bet knygą pirkau už keletą eurų per kažkokį stebuklingą išpardavimą, o pati tema, kad ir skirta paaugliams, mane be galo intriguoja.

Tai kas tas Fandom? Na, tai žmonės, kurie labai įsijaučia į mylimų (dažniausiai fantastinių ar distopinių) istorijų herojų gyvenimą, viską apie juos žino ir, žinoma, juos dievina. Kažkaip taip. Tad knygos mintis labai įdomi – ketveriukė draugų kažkokiu tai stebuklingu būdu viename Comic Con renginyje patenka į mylimiausios istorijos pasaulį. Tai aišku, sukrečia. Nes gerai būtų, kad ta mylimiausia istorija tebūtų kokia ašaringa meilės drama su saldžiai laiminga pabaiga. Ne, kur tau. Tai žiauriausias distopinis pasaulis, kuriame vyksta kova dėl išlikimo. Na, nepaskutinėj vietoj ir meilė. Tik ar dėl jos tikrai šiuo atveju verta mirti?

Įdomus buvo tas drugelio efektas. Kad ne laiku (arba laiku) nusičiaudėjęs, gali pakeisti istorijos eigą (aišku, čia labai jau tą drugelio efektą sumenkinu, bet esmė panaši). Violetai su broliu ir draugėmis tenka spręsti – kiek išlaikyti (ir ar išvis tai įmanoma) originalios istorijos siužetą, ir kiek galima nukrypti į šalį. O nukrypti norisi, ypač kai sode susitinki su mėlyniausių pasaulyje akių savininku.

Bet norisi ir namo. Labai.

Nors knyga ir paaugliška, bet mintis tikrai patiko, perskaičiau su malonumu ir taip sumažinau, bent laikinai, distopinių istorijų badą.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

KROSS, Jaan. Lyno akrobatas [romanai]. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 564 p.
Tarp trijų marų. Baltazaro Rusovo istorija.

– Kaipgi?.. Šrioderis juk pasimirė ir…
– Ir todėl kas nors kitas turi parašyti tokį laišką.
– Kas?
– Mes neturime geresnio vyro už tave.

Oi, kaip mane apgavo viršelis! Maniau bus paprastas istorinis romanas apie Livonijos metraštininką Baltazarą Rusovą. Paprastas. Bet paprastų romanų aprašymuose nerašoma, kad rašytojas yra prestižinių premijų laureatas ir daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas? Nerašoma. Taigi, šie romanai tikrai nepaprasti. Netgi labai ypatingi.

Čia nepralėksi akimis per porą vakarų. Tekstu mėgaujiesi, nesvarbu, kad skaitai ne originalo kalba. Ta visa senovinė atmosfera greitai įsiurbia ir labai nesunkiai nukelia beveik pusę tūkstantmečio atgal, į Livoniją, į tų laikų gyvenimą. Labai priminė kažkada skaitytus Matininkų laikus. Bet šalis ir laikas ne tas.  Čia XVI a., Talinas. Lyno akrobato istorija prasideda paprasto berniūkščio Palo gyvenimu ir įspūdžiais. O tai didžiulis pliusas – įdomu skaityti apie žmones nuo pat jų mažų dienų. Metai bėga, Talino gatvėmis vaikštinėja jau jaunuolis Palas ir stebėtinai sugeba visur įsivelti. Kur reikia, ir kur nelabai. O čia, kur buvus, kur nebuvus, jau ir pirmoji meilė…

Taip, be to įspūdingo senovę primenančio teksto romanai išsiskiria ir istoriniu kontekstu. Juk pasakojama apie būsimąjį garsiausią Livonijos metraštininką. Tų laikų šalių istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė, o čia jos pakankamai daug ir įtaigios. Tikras tų laikų paveikslas, intrigos, karo nuojautos. Baltazaras juk paprasto vežiko sūnus. Todėl viską stebi ir iš paprasto kaimiečio, ir iš įtakingo valdininko pusės. Pamažu, pamažu, jis kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol pradeda dalyvauti svarbiuose, ne tik atskirų žmonių, bet ir šalių likimus lemiančiuose įvykiuose.

Knygoje romanų tetralogijos pirmi du romanai. Aišku, istorija baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje. Nekantriai laukiu likusių dviejų!

Anika… matai, aš atsistoju nuo sijos krašto ir žingsniuoju pagal saulę, išilgai akmeninės baliustrados su pilioriais aplinkui varpus. Žemai – to didžiulio svetimo miesto gelsvai raudoni stogai. Po kairei – tos žemės vėjas ir debesų šešėliai, ir saulės ribuliai. Po dešinei – negirdimas varpų skambėjimas. Ir saujoje laikau šį tavo laišką, kuris spurda vėjyje it gyva kielė… Prisipažįstu pačiam sau ir tau: jeigu Viešpats dabar man duotų ženklą, jeigu balsas dabar tartų čia aukštai: „Baltazarai, kodėl tu nori nuleisti inkarą tame svetimame mieste, toje svečioje žemėje? Kodėl tu nori atsidėti tiems svetimiems kivirčams, kurių knibždėte knibžda ta šalis? Jeigu dar iki to, kai tu prasižiojai, ketindamas išsakyti tai, ką savo širdyje manei esant mano valią, taip, tau dar iki to atėjo įsakyti, ką tu turi manyti esant mano valią! Baltazarai, tau jau dvi su puse dešimtys metų, ir to ganėtinai daug pradėti galvoti ir apie tėvo kapą, ir apie savo vaikų lopšį. Baltazarai, nuodugniai pasverk savo širdį ant svarstyklių lėkštės, ar visa tat ne grynai tavo puikybė, verčianti tave gvieštis tos marmuro sakyklos čia, žemai, šioje bažnyčioje, kad tu nepajėgi savęs paklausti: kokią dalį tavo siekio likti čia sudaro troškimas tarnauti (man, tikrai taip, tačiau, beje, ir sidabrui, pripažink!) ir kokio dydžio dalį – išdavystė daugelio tolimų nebylių dalykų, kuriuos lengviau išduoti negu mane… ir sidabrą… Ir pasvarstyk, ar tu tikrai bijai pargrįžti namo dėl to, ką vienas atgulęs žemėn žmogus apie tave pasakė Anikai, – ir, ko gero, ne vien jai, tad tavo pasilikimas čia iš tiesų bus bėgimas?! Baltazarai – argi tu jau nebetiki galia to stebuklingo gėrimo, kurio gurkštelėjai tame, dar aukštesniame už šitą, bokšte?.. Baltazarai…“

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

ST AUBYN, Edward. Patrikas Melrouzas [romanų trilogija]. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

– Nemanau, kad šiaiš laikaiš žmonėš žino, kaip auginti vaikuš. Daug tavo tėvo kartoš tėvų tiešiog nežinojo, kap išreikšti šavo meilę.
– Žiaurumas – meilės priešingybė, – tarė Patrikas, – o ne koks iškreiptas jos variantas.

Oi, ilgas buvo mano kelias su Patriku. Su šiuo moderniu britų romanu (tikriau, jų trilogija) pavyko susidraugauti tik iš antro bandymo. Nepaisant tų įsitikinimų, kad „neverta gaišti laiko, jei knyga nepatinka“ arba „yra labai daug neskaitytų knygų“  nelabai sutinku ir nepatikusiai knygai dažniausiai duodu antrą šansą.

Knygoje – trys romanai apie Patriką. Pirmame – vaikystės patirtys. Paprastai vaikų istorijos būna mieliausios ir patinka labiausiai. Bet. Tik. Ne šita. Ji pasirodė tokia šalta, nuobodi ir galų gale, sukrečianti, kad niekaip nepebrisiverčiau skaityti toliau.

Antrasis romanas – Patriko jaunystė. Kaip ir reikia tikėtis, po tokios „vaikystės“ gyvenimas toliau klojasi ne kaip. Nors, kaip pažiūrėsi. Kai pinigų yra daugiau, negu reikia, o visi malonumai ranka pasiekiami, galva gali apsisukti daugumai. Deja, malonumų būna visokių, o Patrikas pasirenka banaliausią kelią – narkotikus. Keista, bet ši dalis sugrąžino mane prie knygos. Ji tiesiog prikaustė, kiekvienas puslapis toks skaudus, toks tikras, toks siaubingas. Neįtikėtina, negaliu iki šiol patikėti, kad šalia galėtų gyventi tokių žmonių su panašiomis patirtimis. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi, nors gal kažkiek priminė kažkada seniai seniai skaitytą Traukinių žymėjimą (porą scenų iš šio romano atsimenu iki šiol, ir tai ne patys maloniausi prisiminimai).

Ir, pagaliau, trečioji knyga, tikriausiai visos šios trilogijos kulminacija. Patrikas jau brandus vyras, vyksta į britų aristokratų pobūvį. Tikrai nesu britų romanų žinovė, kaip tik jų esu skaičiusi mažiausiai, bet ši dalis tikriausiai labiausiai atspindi tas klasikines (o moderniosios – taip pat) britų romano tradicijas. Tiek daug melo, apsimetinėjimo, veidmainysčių, o kartu sudaužytų širdžių ir sugadintų gyvenimų. Bet svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – kaip autorius pasakoja apie tą vos keletą dienų trukusį pobūvį ir jame dalyvaujančius svečius. Tai tiesiog kažkas tokio, ko paskui ilgai nepamiršti. Ne veltui autorius kritikų vertinamas kaip didžiulio talento rašytojas, tikrai ne veltui.

Sudėtingas tas Patriko gyvenimas, kaip ir pažintis su juo. Kiek žinau, yra parašyti penki romanai, o ketvirtasis –  „Motinos pienas“ jau kažkada buvo išleistas lietuviškai. Tikiuosi, kad leidykla išleis likusias dalis, ir dar galėsiu pasimėgauti tais išskirtiniais britų romano privalumais. Kurie nebūtinai būna įkandami iš pirmo karto.

Blogiausia, kad, kovai su narkotikais darantis sėkmingesnei, jis suprato, kad ji slėpė kovą nebūti tokiam kaip tėvas. Teiginys, kad kiekvienas žudo tą, ką myli, jam pasirodė kaip aklas spėjimas, palyginti su beveik neabejotinu faktu, kad žmogus pavirsta tuo, ko nekenčia. Žinoma, yra žmonių, kurie niekam nejaučia neapykantos, bet jie pernelyg toli nuo Patriko, kad jis galėtų įsivaizduoti jų lemtį. Tėvo atminimas vis dar hipnotizavo jį ir traukė, kaip lunatiką į nevalingo mėgdžiojimo prarają. Sarkazmas, snobizmas, žiaurumas ir išdavystė atrodė mažiau pasibjaurėtini negu juos sukeliantys siaubai. Ką kita jis gali daryti, kaip tik tapti mechanizmu, siaubą paverčiančiu panieka? Kaip galima sumažinti budrumą, kai neurotinės energijos spinduliai ,tarsi kalėjimo teritoriją šukuojantys prožektoriai, neleidžia nė pagalvoti apie pabėgimą arba nefiksuoti kokios nors pastabos.

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

WHITEHEAD, Colson. Požeminis geležinkelis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Alma littera, 2018. 328 p.

– Požeminis geležinkelis yra daugiau negu tie, kurie jį eksploatuoja, – jis dar ir visa tavo esybė. Ir mažosios atšakos, ir didžiosios magistralinės linijos. Turim naujausių lokomotyvų ir pasenusių variklių, turim ir drezinų, tokių kaip ana. Jis eina visur – į mums žinomas ir nežinomas vietas. Turim štai šį tunelį, einantį po mumis, bet niekas nežino, kur jis veda. Jeigu turim šį veikiantį geležinkelį, bet nė vienas mūsų jo neperpranta, gal tau pavyks tai padaryti.
Kora jam atsakė nežinanti, kam tas geležinkelis ar ką jis reiškia. Ji žinanti viena: bėgti ji nebenori.

Aš nerekomenduoju knygų. Nesakau, kad būtinai perskaityti tą, ana labai gera, o pastaroji – visiškas šlamštas. Smagu, kai kiekvienas skaitytojas turi savo nuomonę ir pats nusprendžia, skaityti knygą ar ne. Ir aš visada sprendžiu pati. Tačiau su šia knyga buvo kitaip.

Skaičiau daug atsiliepimų, kaip ji nuvylė, nepateisino kažkokių lūkesčių, buvo per silpna, ar priešingai, per daug sudėtinga. Kažkodėl patikėjau ir išbraukiau ją iš norų sąrašo. Ir vos neprašoviau. Knyga puiki, man tikrai labai patiko.

Amerika, Džordžija, medvilnės plantacijos, ir, žinoma, vergovė. Žiauri vergovė. O Korai nepasisekė dvigubai – ji ne tik paprasta vergė, bet ir atstumtoji tarp kitų plantacijos vergų. Plantacijos šeimininkas – tikras blogio įsikūnijimas. Visiškai nekeista, kad, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, mergina ryžtasi bėgti. Į šiaurę, į vergovę pasmerkusias valstijas, į Kanadą. Į laisvę.

Labai patiko pats teksto ir pasakojimo stilius. Detalė po detalės susipažįstame su personažais. Žingsnis po žingsnio sekame jų pėdsakais, nuotykių ir laisvės link. Keliaujame per kelias valstijas – kiekvienoje iš jų savas požiūris į juodaodžius, savos tradicijos. Akyse mirga kadrai iš 12 Years a Slave   filmo bei įspūdžiai iš knygos Auksinės šaknys.  Kaip tai paveiku! Kiekvienas personažas toks įsimenantis. Vaizduotei darbo į valias. Įkvėpta knygos, bandžiau žiūrėti ir panašaus turinio serialą Underground , bet dar per sunku, per daug viskas šviežia.

Knyga puiki, o neigiamas komentarais vadovautis ne visada verta.

Taylor Adams. Be išeities.

Taylor Adams. Be išeities.

ADAMS, Taylor. Be išeities [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Balto, 2018. 336 p.

Tada Derbė iškvėpė – klaida – ir stiklas aprasojo nuo kvapo. Bet ji matė ir to paneigti negalėjo.
Ji atsitraukė ant durų palikdama rankos atspaudą. Ant kaklo tvinkčiojo pulsas. Vis greičiau ir greičiau.
Ten..
Vaikas užrakintas furgone.

O štai pagaliau ir tikras trileris. Veiksmas veja veiksmą, siužetas sukiojasi šen bei ten, tik spėk sekti tekstą akimis. Atsiverti tokią knygą ir neužversi, kol nebaigsi. Ar patiko?

Standartinė situacija, kaip kokiame tradiciniame Kingo romane – mergina važiuoja namo, kai staiga pradeda snigti, keliai nepraeinami ir nepravažiuojami. Bet gerai, kad priešakyje pasirodo poilsio stotelė. Yra elektra, tualetas, kavos ir kakavos. Netgi kitų, taip pat kelyje įstrigusių žmonių yra. Tik jie kažkokie keistoki… Ai, tiesa apie išsikrovusius telefonus ir dingusį mobilų ryšį tikriausiai net nereikia minėti?

Klišių tikrai daug. Vieną akimirką jau išsigandau – knygą perskaičiau prieš porą dienų, bet nebelabai atsimenu, kas ten ir kaip buvo. Bet pamažu detalės sugrįžo. Aha, nėra blogai, šis tas galvoje užsiliko. Labai patiko skaityti – tikras skaitymo malonumas – kai užmiršti viską ir matai tik knygą. Tiesa, Derbė tikras nelaimių maišelis – suktis iš padėties jai sekasi nelabai kaip. Daug bėgimo, padažnėjusio pulso, greito alsavimo, šalto prakaito ir kraują stingdančios baimės. Gal daugumoje vietų ji buvo ir erzinanti, bet nesvarbu – paprastai knygų personažai, kad ir kokie nevykėliai bebūtų, manęs neerzina.

Patiko. Jau vien todėl, kad jei parašyta ant viršelio trileris – tai ir yra trileris. Greitas, šiurpus, nenuspėjamas ir ganėtinai įtemptas.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.