Ann Patchett. Nuostaba.

Ann Patchett. Nuostaba.

PATCHETT, Ann. Nuostaba [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 392 p.

– Iš pradžių turim viską apgalvoti, – paprieštaravo daktarė Svenson. – Iš pradžių reikia sukurti planą.

Marina jokio plano neturėjo. Laboratorijos darbuotoja, sužinojusi apie kolegos mirtį, saugų biurą iškeičia į Amazonijos džiungles. Čia daktarė Svenson kuria ateities vakciną. Čia mįslingomis aplinkybėmis mirė Andersas. Čia egzotika, kaitra, daug kraują siurbiančių vabzdžių, naujos pažintys ir patirtys. Tikrai gali visiškai susipainioti tarp tikrovės ir iliuzijos.

Žiūrinėdama naujienas, praleidau knygą vieną, paskui dar kartą.  Kol pamačiau citatą „Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?“. Tiek ir tereikėjo. Kartu su Marina pasinėriau į visišką avantiūrą. Tikrąja žodžio prasme, nes knyga labai kinematografiška. Susipažįsti su keistais žmonėmis, sutinki Velykį, plauki keltu, kovoji su anakonda, gyveni pas lakašius, baiminiesi humokų. Bandai pabėgti nuo praeities šmėklų. Maniau, štai dabar įkris Marina į įvairiausių gyvių knibždančius Negro vandenis ir atsibus savo sterilioje laboratorijoje. Bet ne. Kiekvieną dieną džiunglėse vis kas nors nutinka, o tos nuostabos vis daugėja. O galiausiai užverčiu knygą ir pamatau, kad viskas, ką taip ilgai skaičiau, tiesiog nupiešta ant viršelio. Taip, nežinau, ar kada teko ką nors panašaus matyti. O gal tai jau iliuzija, sukelta tos džiunglių kaitros?

Sutemoms telkiantis, prapliupo vabzdžiai: kietais kiautais ir minkštais šonais, besikandžiojantys ir geliantys, čirškiantys, zyziantys ir dūzgiantys – visi iki vieno išskleidė savo popierinius sparnelius ir neįsivaizduojamu greičiu pasileido skrieti į akis, į burnas ir nosis tiems trims žmonėms, kuriuos tik ir pavyko rasti.

Tikras trileris gurmanams. Toks lėtas, pilnas netikėtų emocijų ir, žinoma, nuostabos.

 

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseo medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.

David Mitchell. Sleido namas.

David Mitchell. Sleido namas.

MITCHELL, David. Sleido namas [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2016. 228 p.

Tikrovė susilanksto kaip origamis ir aptemsta iki juodumos.

Viena iš tų knygų, kai autoriaus pavardė ir kaina visiškai nedera tarpusavyje. Sleido namas beveik metus įvairiuose internetiniuose knygynuose kainavo mažiau nei 2,00 Eur. Kodėl? Dėl keistų atsiliepimų, kad ji lyg ir vaikams, kad labai paini, kad per sunki, kad dar kažkokia ne tokia? O knyga kaip knyga. Netgi su šiokiais tokiais detektyvo elementais. Fantastikos, žinoma, irgi.

Paslaptingas namas. Paslaptingai dingę keli keistuoliai. Paslaptingos durys. Paslaptingi įvykiai. Nelaimėlius skiria devyneri metai, bet jiems nutinka tokie pat šiurpūs dalykai. Ir jau kai galvoji, kad baisiausia – praeityje, prasideda kita istorija ir viskas prasideda iš naujo, o širdis vėl pradeda plakti greičiau. O kas už tų durų? O tame kambarėlyje? Neatsisuk, nes tave palies Juodoji Ranka, o kas tada bus, nežino net pats pasakotojas.

O jis – šaunuolis. Šiurpinti jam sekasi. Istorijas pasakoti – irgi. Smalsu ir šiurpu netgi tada, kai supranti, kas ir kaip, ir netgi kai nuspėji pabaigą. Gal reikės kada paskaityti ir tą žymųjį Debesų žemėlapį. Nors.. gal kol kas pakaks ir filmo, o jis tikrai buvo liuks!

Neįsivaizduoju, kokia knyga dar labiau tiktų spalio pabaigai ir tam vakarietiškam helovynui. Gal tik kokia Drakula…

 

Philippe Claudel. Brodekas.

CLAUDEL, Philippe. Brodekas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 278 p.

Pagalvojau apie tai, ką visi tie žmonės, kuriuos pažinojau daugybę metų, ką tik padarė. Buvo jie ne pabaisos, o valstiečiai, amatininkai, fermų darbininkai, girininkai, smulkūs valdininkai. Taigi žmonės – kaip jūs ir aš. 

Brodekas, Brodekas, Brodekas… Romanas pasirodė dar prieš pastarąją knygų mugę (beveik prieš metus!), ir tai šiek tiek stebina – net aš, kuri daugiau ar mažiau knygomis ir jų naujienomis domiuosi, apie Brodeką beveik nieko nebuvau girdėjusi. Na gal viena ausimi, gal kažkur mintyse ir pasižimėjau, kad įdomu būtų paskaityti.

Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Tai pirmasis knygos sakinys. Ir nieko nėra geriau, kai tas pirmasis sakinys taip intriguoja. Kas tas Brodekas? Jis kažkokio kaimelio kažkur nenurodytoje šalyje gyventojas. Ir dar jis Fremdër, kuriam tenka užduotis aprašyti neseniai įvykusį Ereigniës.

O tada ir prasideda gėris. Pasakojimas, kaip minėjau, labai įtraukiantis: iš pradžių skaitytojui pateikiama tik viena kita detalė apie Brodeko ankstesnį gyvenimą, apie kaimelio žmones. Vėliau viskas susilipdo į bendrą paveikslą, kuris, kaip kažkur internete skaičiau, jei būtų filmas, galėtų būti tik nespalvotas.. Paskui suvoki, kad tas bendras paveikslas – kaip alegorija. Žmonių galimybių, kurioms nėra ribų. Žmonių fantazijos, kuri taip pat yra begalinė.  O jei ta fantazija panaudojama blogam, koks begalinis gali būti žmogaus žiaurumas? To niekas neįsivaizduoja.

Tai va. Ir dar yra Anderer. Ponas Sokratas ir Panelė Žiuli. Trijulė, netikėtai pasirodžiusi vieną rytą ir išjudinusi kaimelio gyvenimą.

Čia belieka apgailestauti, kad yra internetas. Kur viskas surašyta, išnagrinėta, aptarta. Kai iš skaitytojo atimamas tas suvokimo džiaugsmas, kad aha, čia autorius rašė apie tai.. o gal apie tai… Kažkada, kai pirmą kartą skaičiau Kamiu „Marą“ (tada dar nebuvo interneto!), tai buvo tik istorija apie vieną miestą užklupusį marą. Ir koks nuostabus jausmas, kai suvoki, kad tai kur kas daugiau, kad knygą galima skaityti ne kartą ir ne du.

Brodeką irgi galima skaityti ne kartą ir ne du. Nors labai mėgstu užsirašyti patikusias mintis, šį kartą to padaryti net nemėginau – per daug jau ten ką yra rašyti. Jau geriau bus paskaityti dar kartą. O vėliau galbūt dar. Ir dar.

Juk auka mane pavertė kitų patirta baimė – kur kas labiau negu neapykanta ar nežinau, koks kitas jausmas. Todėl, kad baimė kai kuriems sugniaužė gerklę, aš ir buvau įduotas budeliams, o tuos pačius budelius, tuos, kurie kadaise buvo tokie kaip ir aš, pabaisomis pavertė taip pat baimė, sudaiginusi blogio gemalus, nešiotus savyje, kaip visi mes savyje juos nešiojame.

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

FEENEY, Alice. Kartais aš meluoju [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2017. 334 p.

Žmonės gėrį ir blogį laiko priešingybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.

Trileris – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.

Wikipediją pacitavau neatsitiktinai. Nors pradžia buvo labai šiaip sau, vėliau trileris įsisuko kaip tame apibūdinime. Amberė yra komoje, bet ta koma kitokia, mat moteris viską puikiai suvokia, mąsto, prisimena, jaučia. Tiesa, tie prisiminimai grįžta labai pamažu, kaip kokia dėlionė pažengusiems. Įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai avarija. Amberė klausosi jos aplankyti atėjusių artimųjų, mėgina prisiminti įvykius ir dar labiau painiojasi.

Pasakojimas padalintas į tris sluoksnius – Dabar-Anksčiau-Tada. Ir jei skaitytojas galvos (aš galvojau!), kad aha, taip ir maniau, čia gi viskas aišku, na taip tikriausiai ir baigsis, – tai nieko panašaus. Baigsis taip, kaip norės autorė, o skaitytojui liks bendraminčių komentarai feisbuke, goodreads spoileriai ir keli galimi variantai, iš kurių tikriausiai nei vienas nėra teisingas.

Trileris su pagreičiu. Šaunu, kad net pati paprasčiausia knyga priverčia pasukti smegenis.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

SEETHALER, Robert. Tabakininkas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 199 p.

– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!

Smagu, kad vos tik pamačius naują knygą, nuojauta šnabžda – skaityk mane, esu gera knyga. Dar smagiau, kai ta nuojauta neapgauna. Francelis, bernutis (koks žodis!) atvažiuoja į Vieną dirbti tabako krautuvėlėje pas  Otą Trsneką. Tabakininko klientai patys įvairiausi, vienas jų –  pats Sigmundas Freudas. Pasinaudodamas keliais cigarais, suskintais narsių vyrų ant saulėtų, derlingų San Chuan i Martineso upės krantų ir švelniai susuktais jų dailių moterų rankų, Francas susipažįsta su profesoriumi artimiau, ir tarp jų užsimezga draugystė.

Labai patiko. Pirmiausia, įdomus istorinis kontekstas. Laikai neramūs, ketvirto dešimtmečio pabaiga, bet Francui kas! Jis ką tik sutiko gražuolę čekę ir jau ketina dėl jos išprotėti. Gerai, kad vos už kelių gatvelių profesoriaus namai, o po langais stovi suoliukas, ant kurio susėdę jiedu kalbasi. Tiesa, šių pokalbių šiek tiek bijojau, labai jau jie visur akcentuojami. Bet be reikalo – jie tokie paprasti, o Francas vis auga ir keičiasi, jau, žiūrėk ir dingęs tas naivus bernelis…

Dar vienas labai didelis pliusas – na tiesiog vienas malonumas skaityti tokią prozą! Vietomis, ypač pradžioje, atrodė, kad autorius rašydamas šypsosi. Šypsosi net ir pabaigoje, kai skaitytojo veidas niaukiasi. Tobula. O dar tas pirkėjos liudijimas apie vienos nakties įvykius. Perskaitei ir skaityk dar kartą. Gražu.

O svarbiausia, pasakojimas taip susipina ir susilipdo, kad pabaigoje belieka tik atsidusti.

Nuo to laiko, kai jis Prateryje Francas surado ir čia pat prarado savo laimę, buvo praėję du mėnesiai. Du mėnesiai liūdnų dienų ir bemiegių naktų.
– Kaipgi prastai atrodai! – pakartojo Otas Trsnekas. – Šuniškai nusivaręs, jei tiksliau pasakius. Kaip pačios mirties nelabas senelis. Baltas it popierius, sulysęs it pagaikštis, mirtinai nusibaigęs ir mažiausiai dešimčia metų pasenęs. Jei ir toliau šitaip, galėsi kitąmet prašyti pensijos.
– Ne, ne, man viskas gerai, – skubiai patikino Francas ir pasilenkė prie laikraščio, išslydusio iš suglebusių rankų. – Gal mane lyg ir oras vargina, bet šiaip nieko blogo.
– O kuo gi tas oras netinka?
– Kad… truputį šaltoka.
– Tai juk dabar žiema.
– Taip, – tyliai atsiduso Francas, – žiema.
Tabakininkas per akinių viršų pažvelgė į savo mokinį, kuris mėgino su visa galva sulįsti į ekonomikos puslapius.
– Tai kas gi dar, išskyrus tą didžiai neįprastą aplinkybę, kad žiema šįmet užklupo mus jau gruodį, kas gi dar tave slegia?
Kelias sekundes vaikinas dar spyrėsi, bet galiausiai neišsilaikė. Laikraštis nučiuožė ant grindų. Francas pašoko nuo taburetės ir, atvertęs galvą į apdulkėjusias lubas, beviltiškai sušuko:
– Aš įsimylėjau!