Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

SAPKOWSKI, Andrzej. Paskutinis noras [romanas]. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius: Alma littera, 2017. 334 p.

Mano vardas Geraltas iš… Ne. Tik Geraltas, Geraltas iš niekur. Raganius aš.

Kai internete rasdavau kokį rekomenduojamų fantastinių knygų sąrašą, jame neabejotinai būdavo Andrzej Sapkowski Raganius. Baisiai buvo smalsu, kuo šis ciklas toks nuostabus. O kai pamačiau naują knygų leidimą, net užėmė kvapą! Skaitysiu!

Man buvo netikėta, kad Paskutinis noras sudarytas iš trumpų istorijų (galvojau, kad bus romanas), kurias jungia dar kol kas labai paslaptingas Raganius. Vienoje istorijoje jis nugali strigą, kitoje klausosi rūmuose gyvenančios pabaisos romantiškų istorijų, dar kitoje išaiškina slaptų kėslų turintį magą. Veiklos turi sočiai, nes siaučia siaubingi laikai, aplink šlaistosi visokios baidyklės ir kiti sutvėrimai, norintys blogio. Skamba vaikiškai, ar ne?

Bet ne. Taip, visos istorijos primena tradicines pasakas, vis išlenda viena ar kita būtybė, apie kurias mielai klausydavomės vaikystėje. Tačiau, kaip žinia, pasakos nebūtinai skirtos vaikams. Ir dar, kaip žinia, labai daug priklauso nuo pasakotojo. O tas Sapkowski tai ypatingas pasakotojas. Nesistebiu, kad jis taip išgarsėjo, nes istorijos šmaikščios, netrūksta humoro ir tokios savotiškos ironijos. Šlovė nestebina. Istorija jau buvo perkelta ir į TV. Pirmieji bandymai, pasak internautų, nebuvo labai sėkmingi. Dabar projekto ėmėsi Netflix ir panašu, kad gal kas įdomaus ir gausis.

Kol kas Geraltas iš Rivijos Kvouto neaplenkė. Bet knygų dar liko, gal dar pavys.

Yaa Gyasi. Auksinės šaknys.

GYASI, Yaa. Auksinės šaknys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 346 p.

Taip jie gyveno krūmynuose: valgyk arba būsi suvalgytas. Gaudyk arba būsi pagautas.

Man labai patinka knygos, kurios verčia pasukti smegeninę. Na, kai ne viskas tiesiai šviesiai parašyta, kai gali interpretuoti, suprasti ir vienaip, ir kitaip… kai yra šiokios tokios painiavos, o kitas skyrius neabejotinai kažkuo nustebins. Ir ne, čia aš ne apie detektyvą. Gal netgi geriau – apie šeimos, netgi dviejų šeimų, aštuonių kartų sagą.

Auksinės šaknys yra toks milžiniškas netikėtumas, kad net sunku apsakyti. Prieš tai tik daugmaž žinojau, kur yra Gana. Tik miglotai galėjau įsivaizduoti, kaip tampama vergu. Kai tavo namai pamažu tolsta, o horizonte tik beribis vandenynas, kuris kažkada XVIII amžiuje buvo tik dar didesnis. Prieš tai kažkaip galvojau, kad kolonistai baltieji gaudė vietinius gyventojus ir plukdė juos į Ameriką, vergijon. Bet juk vien gerų ir vien blogų žmonių nebūna, tiesa?

Kai kartą seniai seniai siautėjo gaisras ir sėkmingai naikino jamsų derlių, gimė mergaitė Efija. Ji dar nežino, kad kažkur gyvena jos sesuo. Nežino, kad jai bus lemta likti gimtinėje, kai tuo tarpu sesuo patirs vergės dalią. Ji dar nežino, kad galbūt yra laimingesnė. Bet tik galbūt. Kas nutuokia, kaip klostysis jos vaikų, anūkų, proanūkių, likimas? Niekas. Bet skaitytojui pasiseka, jis tarsi koks visagalis peržvelgia ištisų kartų gyvenimus, nors tie prisilietimai tokie trumpi ir fragmentiški. Mardžorei ir Markusui sunkiau, savo šaknų ir tapatybės jie neras jokiame epavelde ir jokiose metrikų knygose. Jiems liks tik nuojauta. Homegoing. Yra vilties, kad jiems pasiseks.

Tai va. Apie tokias knygas aš visada neturiu ką daugiau rašyti. Koks tai yra gėris skelbia visi įmanomi medijų kanalai. Pripažinimas, apdovanojimai, stebuklas ir visa kita. Belieka tik patvirtinti – taip. Tema labai skaudi. O knyga labai gera. Tikrai.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

MUSSO, Guillaume. Mergaitė ir naktis [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 318 p.

Turėjau paimti akinius į rankas, kad įsitikinčiau, jog tai ne haliucinacija. Kai juos pakėliau, pamačiau, jog ant žurnalo iškarpos dar buvo ir kažkas parašyta. Dailia apskrita rašysena buvo išvežiotas vienas vienintelis žodis: Kerštas.

Kas pasakė, kad skaityti vieną trilerį po kito neįdomu? Aš juk Musso fanė. Daugelis jo knygų geros, o visos jo knygos velniškai įtraukiančios. Čia buvo toji, kurią skaičiau miego sąskaita. Koks gali būti miegas, jei su kiekvienu puslapiu vis geriau.

Tai kol kas pirmoji knyga, kur veiksmas vyksta Prancūzijoje. Nors autorius prancūzas, paprastai siužetas perkeliamas už Atlanto. Gal kokiame Niujorke trileriai įtakingesni ir įspūdingesni? Kad labiau holivudiniai, tai jau tikrai. Taip, šis irgi bus holivudinis, bet šį kartą tas būdvardis nieko nereiškia. Šiaip juk žmonės neskaito neįdomių knygų miego sąskaita, ar ne?

Siužetas tai neįtikėtinas. Po 25 metų mokyklos jubiliejuje susitinka trys draugai, kurie jau regi save su antrankiais. Mat jie įvykdė žmogžudystę, o kad kūno tikrai niekas niekada nerastų – jį užmūrijo į Sent Egziuperi licėjaus sporto salės sieną. Atrodė patikima… prieš 25 metus… iki tol, kol mokykla negavo lėšų plėtrai. Dabar gi viskas išaiškės.

Tai va tokie rimti reikaliukai.

Autoriui fantazijos netrūksta. Trys geri draugai, mokslų / paauglystės / meilės ir visos kitos kančios, kaltė, neišsipildžiusios viltys, nesuprasti tėvai, – vienu žodžiu, visa žmogiškų jausmų maišalynė pasūdyta kerštu ir dar tik nujaučiama, bet labai realia bausme. Į pabaigą tas Keršto Kalavijas įsisiautės kaip pas kokį R. R. Martin, bet viskam bus priežastis. Ir viskas bus paaiškinta – čia tikriausiai ir bus vienintelis knygos minusas. Va, tas atsitiko todėl, o anas – todėl. Bet gal tai tik autoriaus versija? Kuri nebūtinai turi sutapti su skaitytojo. Čia juk detektyvinis trileris!

Jau laukiu kito!

Žinojo, kad kiša nagus velniui į nasrus, bet jam patiko mintis, kad gyvenimas niekada nesiunčia išbandymų, kurių negalime pakelti. Gėris vedasi paskui save blogį, o blogis – gėrį.

Ir pabaigai, kaip jau įprasta, kelios citatos iš tikriausiai neišsenkamo Musso citatų lobyno.

Viskas, išskyrus dabar išgyvenamą akimirką, tėra prisiminimai. Tennessee WILLIAMS.
Advokato žmonėms dažniausiai prireikia tada, kai pradeda sakyti tiesą. P. D. JAMES.
Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. George ORWELL (visų taip mylimi 1984 – ieji).
Jei sėdi krentančiame lėktuve, kad ir kiek veržtumeisi diržus, naudos iš to jokios. Haruki MURAKAMI (IQ84).

 

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…

Jules Verne. Kelionė į Žemės centrą.

Jules Verne. Kelionė į Žemės centrą.

VERNE, Jules. Kelionė į Žemės centrą [fantastinis nuotykių romanas]. Iliustravo Remigijus Januševičius. Iš prancūzų k. vertė Laimonas Inis. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 240 p.

– Tai kur išvykstate? – rūpėjo Martai.
Aš dūriau pirštu į žemę.
– Į rūsį? – sušuko senoji tarnaitė.
– Ne, – pagaliau pravėriau lūpas, – dar giliau!

Esu visiškai pavergta Nieko Rimto leidžiamos klasikos serijos. Kokybės, formato, iliustracijų. Ne per seniausiai skaičiau Ozo šalies burtininką su Robert Ingpen iliustracijomis, šį kartą – Kelionę į Žemės centrą Remigijaus Januševičiaus akimis.

Žiulis Vernas man labiausiai asocijuojasi su vaikyste ir su Kapitono Granto vaikais. Dar su labai stora ir labai įdomia knyga mėlynais viršeliais „Paslaptingoji sala“. Su dar keliomis knygomis, keliais filmais.  Ir viskas, jis prapuolė tarp šimtų kitų knygų ir rašytojų, nors yra parašęs dar bent 70 romanų. Ir rašė jis anaiptol ne vaikams, be to, labiausiai yra vertinamas kaip mokslinės fantastikos pirmtakas. O! Netgi, pasak wikipedijos, laikomas „Mokslinės fantastikos tėvu“! To nežinojau. Ir tai dar labiau sustiprino norą leistis į Žemės centrą.

Taigi, trys vyriškiai išsiruošia į kelionę. Ne, ne į rūsį, o kur kas toliau ir giliau, mat vienas toks šiek tiek išprotėjęs profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa raštelį, kuris tik dar labiau pakursto ir šiaip užsispyrusio profesoriaus smalsumą. Jo sūnėnas Akselis daug atsargesnis ir mąsto blaiviau, bet dėdei prieštarauti neįstengia. Tenka keliauti į Islandiją, leistis į žemės gelmes. O ten… netikėtumų bus. Nes kuo arčiau į žemės centrą – tuo daugiau laisvės fantazijai.

„Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduojamų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose.“

Ann Patchett. Nuostaba.

PATCHETT, Ann. Nuostaba [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 392 p.

– Iš pradžių turim viską apgalvoti, – paprieštaravo daktarė Svenson. – Iš pradžių reikia sukurti planą.

Marina jokio plano neturėjo. Laboratorijos darbuotoja, sužinojusi apie kolegos mirtį, saugų biurą iškeičia į Amazonijos džiungles. Čia daktarė Svenson kuria ateities vakciną. Čia mįslingomis aplinkybėmis mirė Andersas. Čia egzotika, kaitra, daug kraują siurbiančių vabzdžių, naujos pažintys ir patirtys. Tikrai gali visiškai susipainioti tarp tikrovės ir iliuzijos.

Žiūrinėdama naujienas, praleidau knygą vieną, paskui dar kartą.  Kol pamačiau citatą „Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?“. Tiek ir tereikėjo. Kartu su Marina pasinėriau į visišką avantiūrą. Tikrąja žodžio prasme, nes knyga labai kinematografiška. Susipažįsti su keistais žmonėmis, sutinki Velykį, plauki keltu, kovoji su anakonda, gyveni pas lakašius, baiminiesi humokų. Bandai pabėgti nuo praeities šmėklų. Maniau, štai dabar įkris Marina į įvairiausių gyvių knibždančius Negro vandenis ir atsibus savo sterilioje laboratorijoje. Bet ne. Kiekvieną dieną džiunglėse vis kas nors nutinka, o tos nuostabos vis daugėja. O galiausiai užverčiu knygą ir pamatau, kad viskas, ką taip ilgai skaičiau, tiesiog nupiešta ant viršelio. Taip, nežinau, ar kada teko ką nors panašaus matyti. O gal tai jau iliuzija, sukelta tos džiunglių kaitros?

Sutemoms telkiantis, prapliupo vabzdžiai: kietais kiautais ir minkštais šonais, besikandžiojantys ir geliantys, čirškiantys, zyziantys ir dūzgiantys – visi iki vieno išskleidė savo popierinius sparnelius ir neįsivaizduojamu greičiu pasileido skrieti į akis, į burnas ir nosis tiems trims žmonėms, kuriuos tik ir pavyko rasti.

Tikras trileris gurmanams. Toks lėtas, pilnas netikėtų emocijų ir, žinoma, nuostabos.

 

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.