Citatos [46]

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Didelis daiktas – mokėti stebėtis, – pasakė filosofas. – Kosminiai skrydžiai mus visus vėl pavertė vaikais. (psl. 6).

– Pone Aaa, prašom mane išklausyti. Mes sukorėme šešiasdešim milijonų mylių.
Ponas Aaa pagaliau atkreipė dėmesį į kapitoną.
– Iš kur jūs, sakote, atvykot?
Kapitonas blykstelėjo baltais dantimis. Atsisukęs jis sušnibždėjo savo žmonėms:
– Na, dabar jau… – Pokui Aaa jis sušuko: – Mes skridome šešiasdešimt milijonų mylių. Iš Žemės!
Ponas Aaa nusižiovavo.
– Šiuo metu laiku – tik penkiasdešimt. – Jis paėmė kažkokį grėsmingai atrodantį ginklą. – Na, man laikas. Pasiimkite savo popiergalį, nors, tiesą sakant, nesuprantu, kokia jums iš jo nauda, ir drožkite per tą kalniuką į Iopro miestelį: ten viską išklokite ponui Iii. Jis yra tas žmogus, kurio jums reikia. O ne pono Ttt. To idioto, – vieną dieną aš jį pribaigsiu. Ir ne manęs, nes jūs – ne mano sritis. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 30).

– Aš ir Žemės! Mano vardas – Džonatanas Viljamsas, o šie…
– Žinau, žinau, – maloniai atsakė ponas Xxx ir iššovė.
Kapitonas pargriuvo ant žemės su kulka širdyje. Jo trys draugai suriko. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 41).

Jis pažiūrėjo į savo drebančias rankas.
– Užsikrėčiau, – sušnibždėjo paklaikęs. – Persimetė į mane. Telepatija. Hipnozė. Dabar aš beprotis. Visų rūšių pojūčių haliucinacijos. – Jis stabtelėjo ir nepaklusniais pirštais ėmė ieškoti pistoleto. – Vienintelis vaistas. Vienintelis būdas priversti juos išnykti, prapulti.
Nuaidėjo šūvis. Ponas Xxx pargriuvo.
Keturi kūnai gulėjo saulės atokaitoje. Ponas Xxx gulėjo netoliese.
Raketa stovėjo, prisišliejusi prie saulės nušviestos kalvelės, niekur neišnykusi.
Kai, saulei leidžiantis, miestiečiai rado raketą, jie ilgai suko galvas, kas tai galėtų būti. Niekas neatspėjo. Raketą pardavė senų daiktų supirkėjui, šis išnarstė ją ir suvertė į metalo laužą.
Tą naktį lijo iki pat aušros. Rytas išaušo giedras ir šiltas. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 42).

– Ir seniai jūs čia gyvenate, senele? – paklausė Liustigas.
– Nuo to laiko, kai pasimirėme, – kandžiai atsakė ji. (2000 metai, balandis, psl. 55).

Mama. Tėtis. Edvardas. Marsas. Žemė. Marsas. Marsiečiai.
Kas gyveno Marse prieš tūkstantį metų? Marsiečiai? O gal čia visada buvo taip kaip šiandien?
Marsiečiai. Lėtai mintyse kartojo tą žodį.
Ir staiga vos garsiai nenusijuokė. Jam dingtelėjo be galo paika mintis. Per nugarą perėjo šiurpas. Bet ne, tai neįtikėtina. Kvaila. Nėra ko kvaršinti galvos. Juokinga.
Ir vis dėlto… Tarkime… Taip, tarkime, kad Marse gyvena tikri marsiečiai, kad jie pamatė besiartinantį laivą, pamatė mus to laivo viduje. Sakykime, jie neapkenčia mūsų. Įsivaizduokime, – taip sau, dėl įdomumo, – kad jie nutarė mus sunaikinti kaip įsibrovėlius, nekvietus svečius, ir sumanė tai padaryti gudriai, klastingai, žodžiu, užklupti mus iš netyčių. O ką gi marsietis galėtų panaudoti prieš atomu apsiginklavusius Žemės gyventojus?
Atsakymas gan įdomus. Telepatiją, hipnozę, atsiminimus, vaizduotę. (2000 metai, balandis, psl. 62).

– Ne, čia nėra neapykantos. – Jis įsiklausė į vėjo ūžimą. – Jų miestai liudija, kad tai buvo kilnių, gražių, išmintingų žmonių tauta. Jie ramiai sutiko tai, ką lėmė jiems likimas. Atrodo, kad jie susitaikė su minimi apie mirtį ir apsiėjo be jokio karo, nepuolė paskutinę minutę su beviltišku įniršiu griauti savo miestų. Visi miestai, kuriuos mums iki šiol teko matyti, – net nepaliesti. Jie tikriausia nepyksta, kad mes čia, kai nepyktų ant žaidžiančių pievelėje vaikų: jie supranta – vaikai yra vaikai. Ir kas žino, galbūt galų gale visa tai padarys mus geresnius. Ar pastebėjote, Spenderi, kaip neįprastai ramūs buvo mūsų vyrai, kol Bigsas neprimetė jiems tų linksmybių? Kokie jie buvo romūs, netgi baikštūs! Ką gi, pamatęs visa tai, iš karto supranti – ne tokie jau mes šaunuoliai.
Mes tik vaikėzai, trumpomis kelnaitėmis, triukšmingi, nenuoramos, mes tik šūkaujam ir lakstom su savo raketiniais ir atominiais žaisliukais. Bet vieną gražią dieną Žemė taps tokia kaip Marsas šiandien. Taigi Marsas mus prablaivins. Tai pamoka apie civilizacijų raidą. Naudinga pamoka. O dabar – aukščiau galvą! Grįžkime ir pavaidinkime tame spektaklyje. (2001 metai, birželis, psl. 73).

– A, štai ir mūsų Vienišas Vilkas, – pasakė kažkuris.
– E, Spenderi! Ilgokai nesimatėme!
Keturi vyrai, sėdintys už stalo, įsmeigė žvilgsnius į žmogų, kuris savo ruožtu stebėjo juos tylėdamas.
– Velniai griebtų tave ir tavo griuvėsius, – sukikeno virėjas, maišydamas puode kažkokią juodą tyrę. – Apžiojai juos it alkanas šuo kaulą.
– Galbūt, – atsakė Spenderis. – Turėjau kai ką išsiaiškinti. Ką jūs pasakysite, jeigu aš jums panešiu, kad netoliese mačiau vaikščiojant marsietį?
Visi keturi kosmonautai padėjo šakutes.
– Marsietį? Kur?
– Nesvarbu, kur. Leiskite užduoti jums vieną klausimą. Ką jūs jaustumėte, būdami marsiečiais, jeigu į jūsų kraštą atvyktų žmonės ir pradėtų viską niokioti?
– Aš tai jau žinau, ką jausčiau, – pasakė Čerokis. – Mano gyslose teka čerokių genties kraujas. Senelis man daug yra pasakojęs apie Oklahomos nukariavimą. Taigi, jeigu čia dar liko marsiečių, aš – už juos. (2001 metai, birželis, psl. 78).

– Kodėl jūs taip pasielgėte?
Spenderis ramiai pasidėjo pistoletą prie kojų.
– Pamačiau, kad mes galime tik svajoti apie tai, ką pasiekė ir sukūrė marsiečiai. Jie sustojo ten, kur mums reikėjo sustoti jau prieš šimtą metų. Aš išvaikščiojau visus jų miestus, pažinau šiuos žmones ir džiaugčiausi, galėdamas pavadinti juos savo protėviais. (2001 metai, birželis, psl. 83).

Žemiečiai skrido į Marsą. (2001 metai, rugpjūtis, psl. 94).

Aušo žalias rytas.
Kiek akis užmatė, į dangų stiebėsi medžiai. Ne vienas, ne du, ne tuzinas, o tūkstančiai – visi tie tūkstančiai, kuriuos jis pasėjo ar pasodino. Ir ne maži medeliai, ne, ne atžalynas, ne gležni augliai, bet dideli, galingi medžiai aukštumo sulig namu, žali, milžiniški, apvalūs, vešlūs medžiai, šlamantys vėjyje sidabrine lapija, išsirikiavę šlaituose ant kalvų, – citrinmedžiai ir liepos, sekvojos ir mimozos, ąžuolai ir guobos, drebulės, vyšnios, klevai, uosiai, obelys, apelsinmedžiai, eukaliptai, – pažadinti smarkaus lietaus, išmaitinti svetimos, stebuklingos dirvos. Jam bežiūrint, vis stiebėsi aukštyn naujos šakos, skleidėsi nauji pumpurai.
– Neįtikėtina! – sušuko ponas Bendžaminas Driskolas.
Bet ir slėnis, ir rytas buvo žali.
O koks oras!
Iš visų pusių lyg gyva srovė, lyg kalnų upė sruveno gaivus oras, nuo žalių medžių dvelkė deguonimi. Krištolinės jo bangos tviskėdamos ritosi per dangų. Deguonis – šviežias, grynas, žalias, šaltas deguonis – pavertė slėnį upės delta. Dar akimirka – ir mieste plačiai atsivers durys, žmonės išbėgs pasitikti stebuklo, pauostys jį, įtrauks pilna krūtine; skruostai paraus, nosys sužvarbs, plaučiai vėl atgis, širdys tankiau suplaks ir išsekę kūnai nuskries šokio sūkury.
Ponas Bendžaminas Driskolas giliai įkvėpė žalio, drėgno oro ir apalpo.
Kol jis atsipeikėjo, dar penki tūkstančiai medžių pakilo į geltoną saulę. (2001 metai, gruodis, psl. 100).
Marsietis užmerkė akis ir vėl atmerkė.
– Čia gali būti tik vienas paaiškinimas. Laikas. Taip, žinoma. Jūs atėjote iš Praeities!
– Ne, tai jūs iš Praeities, – atsakė žemietis, truputį pagalvojęs.
– Jūs taip drąsiai tai tvirtinate. O kaip įrodysite, kas iš Praeities, o kas iš Ateities? (2002 metai, rugpjūtis, psl. 110.).

– Mes niekada nesutarsime, – pasakė jis.
– Susitarkime nesutarti, – pasiūlė marsietis. – Argi taip svarbu, katras mūsų iš Praeities, katras iš Ateities, jei mes abu gyvi, juk tai, kas ateis po mūsų, vis tiek ateis – rytoj ar po dešimt tūkstančių metų. Iš kur jūs žinote, kad tos šventovės – ne jūsų civilizacijos griuvėsiai po šimto amžių? Nežinote. Tai ir neklauskite. (2002 metai, rugpjūtis, psl. 111).

Kita pasaulio dalis buvo užsiėmusi karu ar mintimis apie karą. (2002 metai, spalis, psl. 113).

– Semai, – tarė Elma.
Žemė juodame danguje staiga pasikeitė.
Ji suliepsnojo.
Jos disko dalis staiga subyrėjo į milijonus šukelių, lyg būtų sudužęs didžiulis veidrodis. Kokią minutę Žemė degė klaikia, pulsuojančia liepsna, trigubai padidėjusi, o paskui susitraukė.
– Kas ten buvo? – Semas žiūrėjo į žalią liepsną danguje.
– Žemė, – atsakė Elma, prispaudusi rankas prie krūtinės.
– Tai ne Žemė, tai negali būti Žemė! Ne, ne, ne Žemė! Negali būti.
– Tu nori pasakyti: negalėjo būti? (2005 metai, spalis, psl. 186).
NETIKĖTAI SPROGUS ATOMINIŲ BOMBŲ SANDĖLIUI, AUSTRALIJOS ŽEMYNAS IŠLĖKĖ Į ORĄ. LOS ANDŽELAS IR LONDONAS SUBOMBARDUOTI. KARAS. GRĮŽKITE NAMO. GRĮŽKITE NAMO. GRĮŽKITE NAMO.
Jie pakilo nuo stalų.
GRĮŽKITE NAMO. GRĮŽKITE NAMO. GRĮŽKITE NAMO.
– Ar šiais metais gavai kokią žinią iš savo brolio Tedo?
– Lyg nežinai: laiškas į Žemę kainuoja penkis dolerius, taigi daug neprirašysi.
GRĮŽKITE NAMO.
– Man vis Džeinė rūpi – pameni Džeinę, mano jaunesniąją sesutę?
GRĮŽKITE NAMO.
Trečią valandą, kai padvelkė ryto vėsa, lagaminų krautuvės savininkas pakėlė galvą. Gatve ėjo būriai žmonių.
– O aš tyčia neuždariau. Ką imsite, pone?
Iki aušros visos lentynos ištuštėjo. (2005 metai, lapkritis, psl. 189).

Kaip, klausė jis savęs, pasijustų žmogus, gyvendamas planetoje su žmona ir trims vaikais, kai staiga jie miršta, palikdami jį vieną su vėju ir tyla? Kaip jis tada pasielgs? Palaidos mirusiuosius kapinėse, pastatys kryžius, paskui nueis į dirbtuvę ir, pasišaukęs į pagalbą proto ir atminties galią, rankų įgudimą ir išradingumą, surinks dalelė po dalelės tai, kas paskui taps jo žmona, sūnumi, dukterimis. Kai pakalnėje yra amerikietiškas miestas, kur rasi visa, kas reikalinga, talentingas žmogus gali bet ką sukurti. (2026 metai, balandis, psl. 214).

Jie priėjo prie kanalo. Jis buvo ilgas, tiesus, šaltas, drėgname jo veidrodyje atsispindėjo naktis.
– Aš taip noriu pamatyti marsietį, – tarė Maiklas. – Kurgi jie, tėti? Juk tu prižadėjai.
– Štai jie, žiūrėk, – atsakė tėvas. Jis pasisodino Maiklą ant peties ir parodė tiesiai žemyn.
Marsiečiai!.. Timotį nukrėtė šiurpas.
Marsiečiai. Kanale. Atspindžiai vandenyje. Timotis, Maiklas, Robertas, mama, tėtis.
Ilgai ilgai iš raibuliuojančio vandens žiūrėjo į juos nebylūs marsiečiai… (2026 metai, spalis, psl. 235).

Reklama

Įrašo “Citatos [46]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Ray Bradbury. Marso kronikos. | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.