Citatos [45]

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Kaip matote, Gustavas fon Zaiferticas išties buvo geras minų specialistas. Minų? Taip, nes juk mūsų problemos – tai nelyginant žemės minos, užraustos mūsų galvose. Tik pamėgink užlipti ant jų! Šoko terapija, kaip kartą pavadino jis, neradęs tinkamesnio žodžio. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 7).

Jie visi buvo ten.
Tiek košmarų, kad būtų užtekę tūkstančiui filmų. Tiek vaiduoklių, kad būtų apgyvendinę dešimt tūkstančių pilių. Tiek siaubų, kad būtų ligi pamatų sudrebinę keturiasdešimt miestų.
Dieve mano, jis gi viso pasaulio studijas galėtų aprūpinti filmų scenarijais! – pamaniau („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13).

Pirmasis istorijoje psichologinis kaleidoskopas („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13).

– Jie negyvi? – sušnibždėjo jis.
– Nieko nebėra.
– Ir gerai, taip jiems ir reikia. Dabar galėsiu grįžti į kokį nors normalų, sveiko proto pasaulį.
Bet sulig kiekvienu žodžiu balsas vis labiau strigo jam gerklėje, krūtinėje, sieloje, kol visiškai užslopo ir išnyko, nelyginant tie neaiškūs kaleidoskopo pavidalai. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 19).

Tai jau beveik ir viskas („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 20).

– Na? – Burbtelėjo jo draugas Čarlis. – Kokios išvados?
Gibsonas išplėtęs akis dairėsi po salę.
– Karas ir Taika? O gal Taika pati sunaikina save, nereikia nė Karo? („Zacharovas / Richteris, V.“, psl. 24).

Saša!
Žmogus, kurio jie niekuomet nematė, bet su kuriuo neretai kalbėdavosi trečią valandą nakties mažučiame savo miegamajame, toli nuo draugų, kurie, išgirdę jo vardą, būtų tetrališkai užvertę į viršų akis ir pareiškę, kad juodu išsikraustė iš proto. („Ar pameni Sašą?“, psl. 30).

– Negi taip baisu gyventi? – paklausė Saša. Megės lūpos persikreipė: – Baisu kas kita. Baisu nebūti. Kai tavęs nenori. („Ar pameni Sašą?“, psl. 34).

Naktys pamažu virto savaitėmis, savaitės ištįso į vasarą ir perėjo į rudens pradžią, jo balsas vis stiprėjo, vis garsiau girdėjosi širdies plakimas, smarkesni darėsi judesiai. Kartais jo balselis pažadindavo Megę iš miego, ir ji delnu paleisdavo lūpas, pro kurias veržėsi netikėti jo sapnai.
– Gerai, gerai, Saša, užteks. Reikia pailsėti. Miegok.
– Miegok, – mieguistas sušnibždėdavo jis, – miegok… – Ir nutildavo. („Ar pameni Sašą?“, psl. 36).

– Kas čia? – paklausė jis.
– Tavo duktė. Susipažink – tai Aleksandra.
– Labas, Aleksandra! – ištarė jis.
– O žinai, koks mažybinis Aleksandros vardas? – paklausė Megė.
– Koks?
– Saša, – atsakė ji.
Jis švelniai palietė mažutį skruostuką.
– Labas, Saša, – pasveikino ją. („Ar pameni Sašą?“, psl. 38).

– Nebijokit, – jau drąsiau tarė Zelda. – Neklausykit, ką tie kiti šaukia. Mes jums nieko blogo nedarysim. Čia tik mes. Mano vardas Zelda, nors jūs tikriausiai nepamenat, o čia štai – Bela. Mudvi jau labai seniai, nuo pat vaikystės, jus pažįstam ir mylim. Gal jau per vėlu tai sakyti, bet mes pamanėm, kad jūs turėtumėt žinoti. Mes mylėjom jus dar nuo tų laikų, kai buvot dykumoje arba tam vaiduoklių laive, ir kai nešiojot po namus parduoti Kalėdų eglutes, ir kai mašinų spūstyje plėtė nuo kapotų lempas, ir mudvi vis dar tebemylim, tiesa, Bela?
Tamsa apačioje sukluso ir laukė:
Zelda kumštelėjo Belai į šoną.
– Taip! – sušuko Bela. – Visa tai tiesa. Mes jus mylim!
– Ir nebežinom, ką dar pasakyti.
– Bet juk šito gana, ar ne? – sunerimusi Bela palinko į priekį. – Juk gana? („Sumautas jovalas“, psl. 46).

Kažkur giliai po žeme Fineganas ir seras Robertas apsikabinę guli paslaptingoje aksominėje kriptoje. Nesiimu spręsti, ar vienas kurs iš jų nė nėra paranojiškas antrojo alter ego. Tačiau žmogžudystės liovėsi, triušiai vėl laksto po Čethemo girią, o jos brūzgynuose knibžda paukščių ir drugelių. Dabar jau vėl pavasaris, ir vaikai vėl bėgioja po tyliąją laukymę, kuri dabar skambėte skamba. („Fineganas“, psl. 75).

Staiga, tarsi tikrai kažką išgirdusi, ji pritilo, užvertė galvą aukštyn ir pažvelgė į mėnulį. Jis išvydo jos veidą.
Jis tikrai buvo jį matęs ankščiau, bet kur?
Jos skruostu nusirito ašara. Ji sumirksėjo.
Tarsi fotoaparatas būtų spragtelėjęs, įamžindamas tą vaizdą.
– Viešpatie, pasigailėk! – sušnibždėjo jis. Negali būti! („Ta moteris pievelėje“, psl. 78).

Prieš užmigdamas pagalvojo: tai vaiduoklis.
Keisčiausias kada nors pasirodęs vaiduoklis.
Mirusio žmogaus šmėkla.
Šmėkla moters, kuri mirė labai sena.
Bet kažkodėl sugrįžo anaiptol ne sena.
Kažkokiu būdu ji vėl pasirodė besanti jauna.
Negi vaiduokliai ne visuomet grįžta tokie, koks žmogus mirė?
Ne.
Bent jau ne ši šmėkla.
Kodėl?… – sušnibždėjo jis.
Bet čia pat nugrimzdo į miegą. („Ta moteris pievelėje“, psl. 80).

Jis laukė.
Pirmąją naktį antrą valandą per pievelę perbėgo įtartinai nerūpestinga katė.
Antrą naktį, vaipydamasis į medžius, pro šalį nuturseno šuo. Iš nasrų išsikoręs jo liežuvis maskatavo lyg atsileidęs raudonas kaklaraištis.
Trečią naktį nuo be penkių pusę pirmos lygi ketvirtos valandos ryto pievelėje triūsė voras: ore tarp medžių ir žolės jis rezgė įmantrų barokinio laikrodžio ciferblatą, bet paryčiu praskridęs paukštis jį sudraskė…. („Ta moteris pievelėje“, psl. 80).

Jis ištarė tuos žodžius taip tvirtai, kad ji vėl pakelė galvą, nes ligi tol buvo žvilgsnį įbedusi sau į rankas, kuriomis laikė sugniaužusi savo pačios sielą. („Ta moteris pievelėje“, psl. 84).

Aš pats dorai nežinau, kuris iš mūsų – tikras, o kuris – vaiduoklis. („Ta moteris pievelėje“, psl. 84).

Man regis, galima įsivaizduoti, kad pasaulyje būna ypatingų vaiduoklių. Tai ne mirusiųjų šmėklos. Tai – įsikūniję troškimai ir poreikiai, o gal ir geismai. („Ta moteris pievelėje“, psl. 85).

– Nesvarbu, kokie mūsų motyvai, – nutraukė jis. – Mes abu esam seni gižūs pelų maišai, kuriems nieko kito neliko, tik pakratyti kojas, užtat turim padaryti tai kuo smagiau. Ir šitas žaidimas su mirtimi bus daug šaunesnis, jei susikursim keletą taisyklių ir griežtai jų laikysimės. Tada visi liks kvailio vietoj. Ar seniai tu mėgini mane nugalabyti? („Be galo švelni žmogžudystė“, psl. 92).

– Tai ar matėt beprotį?
– Mačiau.
– Ar išgabensit jį į pamišėlių prieglaudą
– Taip. Į beprotnamį. – Daktaras Gofas timptelėjo rankogalius. – Jis trenktas. Pakvaišęs. Daugiau jo nebematysit!
– Gerai! – lengviau atsikvėpė visi.
– Puiku, – tarstelėjo daktaras ir buvo besileidžiąs akmenuotu taku žemyn, bet sukluso.
Jam pasirodė, kad viršuje, kieme, išgirdo džiaugsmingą, pergalingą šauksmą ir ratų girgždesį.
Daktaras Gofas prunkštelėjo.
– Tik pamanykit, – pusbalsiu ištarė jis, – nei arklių, nei mėšlo. Nieko sau!
Užsigalvojęs jis užkliuvo už akmens ir stačia galva nėrė Londono link – tiesiai į ateitį. („Velnio mašina“, psl. 160).

– Ne, ne, tai geras klausimas. Laikas parodys. Bet nestovėkim čia sustingę, kaip tie jūsų dragai. Eime. Aš ką tik gėriau vakarinę kavą. Turėtų dar būti likę. Duokit man savo kepurę. Nusivilkit milinę. Skaitytojų katalogas štai ten. Jei norit, galit įdomumo dėlei užmesti akį į savo senas korteles.
– Negi jos vis dar ten? – apstulbo jis.
– Bibliotekininkai viską išsaugo. Niekad nežinai, kas gali atkeliauti kitu traukiniu. Na, eikit.
(„Pasikeitimas“, psl. 191).

– Sudaryk man kelionės maršrutą!
– Kokios kelionės? Kelionės!
– Taip, aš leidžiuosi į tolimą kelionę, į Didįjį literatūros turne. Esu tikra vieno žmogaus gelbėjimo Armija!
– Nori išgelbėti kam nors gyvybę?
– Ne, sielą! Kokia nauda, kad žmogus gyvas, jeigu jo siela mirusi? Sėskis! Išvardink man visus rašytojus, apie kuriuos šnekėjom naktį ir kurie privertė mane apsiašaroti iš ryto. Štai brendis, jei nori, gerk! Ar prisimeni? („Paskutinės apeigos“, psl. 213).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 235).

Reklama

Įrašo “Citatos [45]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Ray Bradbury. Akies mirksniu. | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.