Citatos [54]

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

– Puikus darbas. Pirmadienį degini Milį, trečiadienį – Vitmeną, penktadienį – Folknerį, leidi visus juos pelenais, o paskui sukūreni ir pelenus. Toks mūsų profesijos devizas.

– A, tai tik mano mama, tėvas ir dėdė sėdi sau ir šnekasi. Dabar tai irgi retai pasitaiko, panašiai, kaip vaikščioti pėsčiomis. Kitą kartą mano dėdę areštavo – ar jau pasakojau? – už tai, kad ėjo pėsčiomis. Ak, mes tikrai baisiai keisti.
– Bet apie ką jūs šnekatės?

Jie sako, kad aš – antisociali. Nemoku bendrauti. Kaip keista. Juk esu tikrai labai sociali. Viskas priklauso nuo to, ką vadinsi socialumu, ar ne? Man būti socialiai reiškia kalbėtis su jumis apie visa tai. – Klarisė subarškino saujoje kelis kaštonus, nukritusius nuo kiemelio medžio. – Arba kalbėtis apie tai, koks nuostabus pasaulis. Su žmonėmis būti puiku. Bet aš nemanau, kad labai socialu – suvaryti į krūvą žmones ir neleisti jiems kalbėtis. Jūs irgi taip nemanot? Valandą televizijos pamoka, valandą krepšinio, beisbolo ar bėgimo, dar viena valanda kopijavimo, istorijos ar piešimo, paskui dar pasportuoti, bet ar žinote, kad mes niekuomet neklausinėjame, bent jau dauguma; tave tik užpila atsakymais – pokšt, pokšt, pokšt, – o paskui tik sėdim dar keturias valandas su filmuotu mokytoju. Man tai visiškai ne socialu.

– Įsivaizduok devynioliktojo amžiaus žmogų su jo arkliais, šunimis, karietomis ir lėtą jo gyvenimą. Paskui, dvidešimtajame amžiuje tempas ėmė greitėti. Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suvedama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos.

– Klasikai apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos eilučių skiltis žinyne. Aš, žinoma, perdedu. Žinynai buvo skirti tik informacijai. Tačiau daugumai vienintelė pažintis su „Hamletu“, – tikrai žinai šitą vardą, Montegai; jums tai tikriausiai irgi kažkur girdėta, ponia Monteg, – taigi vienintelė pažintis, kaip sakiau, su „Hamletu“, – puslapio santrauka knygoje, skelbiančioje: „Pagaliau turite galimybę perskaityti visus klasikus – neatsilikite nuo kaimynų.“. Matote? Iš vaikų kambario į koledžą ir vėl atgal į vaikų kambarį – toks pastarųjų penkių ar daugiau šimtmečių intelekto modelis.

– Mokyklos programa sutrumpinta, drausmė pašlijusi, filosofija, istorija, kalbos išbrauktos, rašyba ir gramatika pamažiukais, pamažiukais apleidžiama, galiausiai kone visiškai ignoruojama. Gyvenimas akimirksninis. Svarbu tik darbas, po darbo visur švaistomas laisvalaikis. Kam ko nors mokytis, jei moki spaudyti mygtukus, junginėti jungiklius, sukioti varžtelius?

– Vietoj sagos – užtrauktukas, ir žmogus praranda net tą laiką, per kurį galėtų pamąstyti rengdamasis auštant rytui – tą filosofinę, dėl to ir melancholišką valandėlę.

– Visi privalo daugiau sportuoti, ugdyti komandos dvasią, smagintis – ir nebereikės galvoti, ar ne? Organizuoti, organizuoti ir perorganizuoti ekstrasupersportą. Knygose – vis daugiau paveikslėlių, o protas gauna vis mažiau peno. Ir tada užvaldo nerimas.

– Tai ne vyriausybė nuleido iš viršaus. Nebuvo jokio autoritetingo pareiškimo, jokių įsakymų, jokios cenzūros, kad viskas prasidėtų, ne! Sužaidė technologijos, masinis vartojimas ir mažumų spaudimas, ačiū Dievui. Šiandien jų dėka gali visuomet jaustis laimingas, tau leista skaityti komiksus, senus gerus meilės prisipažinimus ir prekybinius reklaminius leidinius.

– Turi suprasti, kad mūsų civilizacija yra tokia milžiniška, ir mes negalime leisti, kad mažumų grupėse kiltų bruzdėjimai. Užduok sau klausimą: ko labiausiai mes norime savo šalyje? Žmonės nori būti laimingi, ar ne tiesa? Ar ne tai jie girdi visą gyvenimą? Norime būti laimingi, sako žmonės. Na, o ar jie nėra laimingi? Ar mes nelinksminame jų, nesmaginame? Juk tik dėl to žmogus ir gyvena, ar ne? Kad patirtų malonumą, aštrius pojūčius. Ir turi pripažinti – mūsų kultūra gausiai šito teikia.

– Spalvotiesiems nepatinka „Mažasis juodukas Sambo“. Sudeginkim ją. Baltiesiems nesmagu skaityti „Dėdės Tomo trobelę“. Sudeginkim ir ją. Kažkas parašė knygą apie tabaką ir plaučių vėžį? Tabako augintojai skundžiasi? Sudeginkim tą knygą. Ramybės, taikos, Montegai. Atsisakykime kovos. Geriausia – ją į krosnį. Laidotuvės – liūdnos ir pagoniškos apeigos? Ir jas panaikinkime. Penkios minutės po mirties – žmogus jau virtęs juodų dulkių dėmele. Nesiginčykim dėl asmeninių paminklų. Pamirškim. Sudeginkim visus, viską sudeginkim. Ugnis skaisti ir apvalanti.

– Mergaitė? Tai buvo lėto veikimo bomba. Esu tikras, šeima pasąmoningai ugdė ją, sprendžiant iš mokyklos įrašų byloje. Ji norėjo sužinoti ne kaip kas nors padaryta, bet kodėl . Tai tikrai gali trikdyti. Tik imk klausinėti „kodėl“ tas taip, o anas kitaip, ir žinoma, tampi labai nelaimingas, jei nesiliauji.

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Visi jūs, teisėjai – marš atgal į savo pigiąsias vietas, recenzentai – patys lįskite po dušu. Čia mano žaidimas, aš čia paduodu, bėgu ir sugaunu, aš renku taškus. Saulei leidžiantis, pralaimėjęs ar išlošęs būsiu aš. Saulei tekant, aš ir vėl eisiu iš naujo bandyti.
Ir niekas negali man padėti, netgi jūs.