Ray Bradbury. Pienių vynas.

BRADBURY, Ray. Pienių vynas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Tyto alba, 2006. 271 p. (Klasika).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).

Ką veikėt, kai buvot maži? Na, ne tokie ir maži, 10-12 metų. Kažkaip nelabai tiksliai prisimenu, bet jau tikrai taip nesamprotavau, kaip broliai Tomas ir Daglas šioje knygoje. 1928 vasarą jie pradeda rašyti RITUALŲ IR APEIGŲ bei ATRADIMŲ IR PATYRIMŲ blonknotą. Į jį patenka visi vaikų patyrimai, nutikimai, pamąstymai, keistuoliai kaimynai, vaikiški džiaugsmai ir nevaikiški  skausmai.

Vaikai, kalbantys sentencijomis.. Pradžioje stebėjausi. Kol pagalvojau, kad knyga visiškai ne apie vaikus. Knyga – tai prisiminimai apie vaikystę. O į prisiminimus jau galimą sudėti visą gyvenimišką patirtį, nebesvarbu, kad vaikai tampa tarsi kokie vaikščiojantys gyvenimo išminties lobynai. Svarbu pats pateikimas, pasakojimas, nuotaika… Tik paskaitykit, kaip senoji ponia Bentli bando įtikinti devynmetes mergaičiukes, kad ir jai kadaise buvo devyneri! Arba kaip prosenelę sapno bangos ima ir nuneša į atvirą jūrą! O kur dar pulkininko Frilio kelionės laiku! Stulbinantys vaikų „atradimai“?

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Taigi, vaikai netiki, kad mes irgi buvome vaikais. O gal greičiau patys tai pamiršom? Paskaitykim, kad atsimintumėm…

Advertisements