Diane Chamberlain. Šešėlyje.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

CHAMBERLAIN, Diane. Šešėlyje [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 384 p.

 – Tu esi geras žmogus. Ir Liamas geras, ir Mara. Tad niekaip negali būti blogai tai, ką jūs trys bepadarytumėte.

Pirmas sakinys: Pakrantę apglėbęs rūkas, tirštas ir baltas tarsi vatalinas, lėtai ir tingiai slinko pustomas brizo.

Eina sau, kaip buvau pasiilgusi tokios visiškai visiškai paprastos istorijos!

Bus šioks toks meilės trikampis ir daug, daug dramos. Pirmas pliusas ir yra toks: autorė parašiusi ne vieną knygą ir puikiai jaučia skaitytojų lūkesčius. Bus dramos (taip, tas žodis čia esminis), bus liūdesio, bus meilės, bus nusivylimų. Ir taaaip, bus šiek tiek paslapčių.

Knygoje daug jautrių temų. Ligoninė, gimdymų skyrius, laimės ir tragedijos jame. Socialiniai darbuotojai, mėginantys padėti susitvarkyti su, kaip visada, visai netikėtai užklumpančiomis nelaimėmis. Kaip ir reikia tikėtis, pagalbos reikia ir jiems patiems. Uždarius ligoninės duris, jų taip pat laukia ne pats lengviausias gyvenimas.

Tiesa, dar buvo tai, kas patiko labiausiai. Tai komunos ir dviejų seserų, dvynukių (kurios buvo tokios panašios ir tokios visiškai skirtingos) gyvenimai. O abi seserys romane ypač svarbios, mat viena iš jų, kad ir kaip tai beskambėtų, turi gydymo dovaną.  

Sakiau, kad rašytoja išmano savo darbą. Rašo paprastai ir nebanaliai. Šiek tiek pašokinėjama po praeitį/dabartį, o tai irgi visada istorijai suteikia gyvumo. Beveik ir ašarą kokią galima nubraukt, nes nu čia drama, gi sakiau.

Tai va, tokia ta ir knyga, visai kaip ir dauguma autorės knygų. Daug čia nieko nepapasakosi. Tokia supaprastinta Picoult, greitam ir įdomiam pasiskaitymui.

 

 

Madeline Miller. Achilo giesmė.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

MILLER, Madeline. Achilo giesmė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 382 p.

– Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. – Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna.

Pirmas sakinys: Mano tėvas – karalius, karalių sūnus.

Čia nebus pats geriausias knygos aprašymas. Gaila, nes Kirkė tikrai nuostabi, pačias geriausias emocijas palikusi knyga. Achilas… Na, su Achilu viskas kiek kitaip.

Taigi, Achilas. Kas gi nežino tos mokyklinės istorijos – norėdama sūnų padaryti nemirtingu, jūrų deivė Tetidė išmaudė jį Stikso upėje. Bet planas nelabai pavyko, nes sūnų laikė už kulno. Deja.

Istorija graži. Va taip imi ir nusikeli į tuos senovės mitus. Nuotraukos iš mokyklinių knygų ima, ir atgyja. Kažkur vaikšto gudrusis Odisėjas, žvanga kalavijai, skrieja karo vežimai, verda meilės dramos, sužlugdžiusios garsiąją Troją. Viskas labai kinematografiška, tiesiog stovi kažkur nuošalyje ir matai, kaip kuriama istorija. Tai tikrai didelis pliusas autorei.

Ir kas gi man neįtiko? Meilės kančios. Virkaujančios moterys literatūroje yra tragedija, virkaujantys vyrai – katastrofa. Netikra man ta Achilo ir Patroklo meilė. Saldi ir perdėta. Taip taip, kai šiek tiek atitolsti nuo knygos, pasimiršta detalės, tuomet ta meilės istorija gal ir atrodo graži ir didinga. Bet ditirambų nebus. Troškau dar vienos istorijos apie, kad ir mitines, bet stiprias asmenybes. Juk tam tie mitai ir buvo kuriami, ar ne? Achilas buvo aristos achaion. Kūnu. O siela – tik dabar vienas eilinis berniokas.

Ar nuvylė mane autorės sukurtas Achilas? Ne! Tai juk vienas žinomiausių mitų herojų. Jo žmogiškos savybės (jis juk ir buvo mirtingasis) yra tokios, kokios yra (arba kokias jas įsivaizdavo autorė). Kartais naivios ir vaikiškos, kartais tokios pažįstamos, o kartais taip beviltiškai beprasmės, kad belieka tik apgailestauti ir, ech, jau ta jaunystė…

Kuo didesnis paminklas, tuo didesnis žmogus. Kapui graikai suranda didžiulį baltą akmenį, kylantį į dangų. Ant jo parašyta ACHILAS. Akmuo stūksos, bylodamas visiems pro šalį einantiems, kad jis gyveno, mirė ir vėl gyvena atmintyje.

Sara Foster. Tu manęs nepažįsti.

Sara Foster. Tu manęs nepažįsti.

FOSTER, Sara. Tu manęs nepažįsti [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Juk jis instinktyviai jaučia mane, ir nuo to darosi bauginančiai gera. Būdama su juo pamirštu bet kokį liūdesį, viskas ima rodytis naujai. Bet kaip įmanoma ištrūkti iš to užburto ligoninės rato. Bijau, kad daugiau mums nebebus taip gerai, kaip buvo.

Pirmas sakinys: – Lize?

Kaip pagalvoji, kiek yra gerų knygų, kurias tiesiog sugadina klaidinantys užrašai ant viršelio! Įtemptas trileris! Kažkas tikrai pajuokavo, perskaičiusi pusę knygos vis dar laukiau įtampos ir intrigų. Pačiai buvo įdomu, ar sulauksiu?

Nojus atostogauja Tailande – vargais negalais ištrūkęs iš tėvų restorano verslo reikalų, bandys kiek atsipūsti. Alisa Tailande moko anglų kalbos – taip bando pabėgti nuo namų ir ten likusių problemų. Netyčia sudužęs fotoobjektyvas tuos du žmones sujungs į maždaug 400 psl. istoriją. Viskas taip gražu, miela ir romantiška. Bet abu turi ir paslapčių, kurių nesinori iš karto atskleisti. Norisi, kad tos dvi atostogų savaitės tęstųsi ištisą amžinybę ir niekada nebereiktų grįžti į ankstesnį gyvenimą.

Deja. Atostogos visada baigiasi.

Taigi, jeigu tai būtų įtemptas trileris, tai jis būtų labai labai blogas. Bet čia apie gyvenimą, žmonių santykius, nelengvus pasirinkimus, netikėtus posūkius ir išbandymus. Ir apie meilę, žinoma. Meilės istorija ir yra istorijos vinis, pagardinta šiokiomis tokiomis paslaptimis ir nuojautomis. Nuobodulį turėtų išvaikyti užuominos, praeities paslaptys, mokyklinės meilės…

Ar išsklaidė? Taip. Tik reikia nusiteikti, kad nebus to įtempto trilerio, nebus. O tada beliks mėgautis Alisos ir Nojaus gyvenimo istorija.

– Na, – Toni papučia lūpas, – per savo gyvenimą išmokau, kad niekada nebūna tinkamo meto. Jei jis tau tikrai patinka, daryk viską, kad jums pavyktų. Jei slapukausi, ilgainiui bus tik skaudžiau. Gyvenkite savo gyvenimą, klyskite, taisykite klaidas ir matysite, kas iš to išeis. Šiame pasaulyje visi esame keliautojai, brangute. Niekam nepavyks nugyventi ramiai sėdint toje pačioje vietoje.

J. M. Coetzee. Barbarų belaukiant.

J. M. Coetzee. Barbarų belaukiant.

COETZEE, J. M. Barbarų belaukiant [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 208 p.

Autorius apdovanotas Nobelio literatūros premija (2003 m.), knyga laikoma viena svarbiausiu jo kūrinių.

Bet šiemet užuolaida nusileido ant viso pasienio ruožo. Nuo savo pylimo mes žvelgiame į tyrus. Nors ir žinome, kad iš anos pusės iš mus žvelgia skvarbesnės akys. Prekyba baigėsi. Nuo tada, kai iš sostinės atėjo žinia, jog viskas, kas reikalinga Imperijai išgelbėti, bus padaryta bet kuria kaina, mes vėl grįžome į antpuolių ir ginkluotos sargybos amžių. Beliko tik išblizginti kardus, stebėti ir laukti.

Pirmasis sakinys: Niekada nebuvau matęs nieko panašaus: jam prieš akis kilpose iš vielos kabo du apskriti stikliukai.

Skaičiau ir galvojau – ar teks googlinti apie knygą, ar ne? Ar suprasiu tą autoriaus žinutę, ar visgi teks naudotis salės pagalba?

Nuo to pirmo sakinio istorija ir įtraukia. Į bet kokią bendruomenę naujai atvykęs žmogus reiškia permainas. Gal minimalias ir mažai matomas, o gal esmines ir viską keičiančias. Gal gražias ir viltingas, o gal liūdnas ir skausmingas. Nepaliekančias jokios vilties.

Siužetas gal čia net nėra svarbus. Nors, žinoma, reikia kažkaip suintriguoti skaitytoją. Intriguoju – į vieną ramų pasienio fortą atvyksta vyriausybės pareigūnas. Mat gauta žinių, kad už Imperijos sienų gyvenantys barbarai ruošiasi pulti. Vietiniai nelabai ką ir pastebėjo, iki šiol užteko vietos visiems. Bet priešas juk ne visada yra matomas, ar ne?

Knyga apie žmones. Visokius. Apie jų poelgius ir sprendimus. Taip pat visokius. Apie valdžią ir valdymą. Apie paklusnumą ir įsakymų vykdymą. Apie Imperijos didybę ir galią.

Ir tiesiog apie žmogiškumą. Jautrumą. Sąžinę.

Kai visada, tas plonos knygos efektas tiesiog stulbina. Kiek daug galima sutalpinti į kuklius 200 puslapių! Veik visą žmonijos istoriją. Apie galingųjų jėgas, kurios visada egzistavo ir egzistuos, nors galbūt pro mūsų langą jų ir nesimato. Gal tai reiškia, kad esame pačiame Imperijos centre ir nieko nebesuprantame? O gal tiesiog reiškia, kad ir esame tie barbarai? Todėl ir atsiranda tas toks neaiškus liūdesys ir nepamatuojamas siaubas.

Be reikalo nerimavau, kad autoriaus žinutė bus pernelyg hiperbolizuota ar sunkiai suvokiama. Temos senos, kaip pasaulis. Gaila, bet žmonių žiaurumas ir bukumas – taip pat. Tad kurį laiką tiesiog negalėjau nieko apie knygą parašyti. Net filmą žiūrėti… baisu. Ne dėl tų žmogiškų kūniškų kančių (juk jau viską perskaičiau). Bet dėl to kažkokio slogaus, neapčiuopiamo liūdesio.

Tegu bent jau bus žinoma, jei, aišku, tai taps žinoma, jei kam nors tolimoje ateityje kils noras suprasti mūsų laikus, kad šiame toliausiame šviesos Imperijos pasienio poste gyveno toks žmogus, kuris širdyje nebuvo barbaras.

Ben Elton. Du broliai.

Ben Elton. Du broliai.

ELTON, Ben. Du broliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 496 p.

– Ajajai, pone Kacai, – švelniai priekaištavo ji. – Juk žinote, kad uždraudžiau piktnaudžiauti šia fraze. Pabandykite pasakyti kitaip.
– Na, gerai, ponia daktare, – susiraukęs tarė Kacas. – Gal šitaip: galas, kur jis visiems ateis?
– Neblogai, – pagyrė Fryda. – Taisyklingas angliškas sakinys būtų: Kuo visa tai baigsis?

Pirmas sakinys: Fryda Štengel pabudo susapnavusi besispardančias kojytes ir pamatė, kad naktiniai ir patalas peršlapę.

Rodos, viskas, užteks tų knygų apie holokaustą. Kokia tema bebūtų baisi, grožiniai romanai anksčiau ar vėliau supanašėja, subanalėja ir tampa tik paprastais skaitalais. Bet pasirodo dar viena knyga, ir nejučia vėl norisi skaityti. Gal bus kokia nors kitokia.

Brolių Otto ir Pauliaus, kaip ir daugumos vaikų, gyvenimas smagus ir nerūpestingas. Pati didžiausia berniukų svajonė – mergaitė Dagmar. Pats didžiausias berniukų noras – kad ji pasirinktų būtent jį, kad jos meilė būtų skirta būtent jam. Laikas bėga, vaikai auga, ir viskas siaubingai keičiasi. Bet meilė viską nugali. Jeigu tai tikra meilė.

Ir ne, knyga kitokia nebus. Taip, istorija įtraukianti, nekasdienė, kitokia. Daug dėmesio skirta tai artėjančio siaubo nuojautai ir neigimui. Ne, taip negali būti. Ne, to niekada nebus. Ne, tai neįmanoma. Ne, pasaulis to neleis. Įdomūs personažai: broliai ir panašūs, ir labai skirtingi, kaip ir jų geriausios draugės Zilkė ir Dagmar. Yra ir paslapčių, nes skaityti vien meilės istoriją būtų tikrai nuobodu. Stilius nėra ypatingas, labai paprastas, be įmantrybių, toks daugiau dokumentuojantis neįtikėtinus įvykius ir visai tikėtinus jausmus. Tiek broliai, tiek ir abi mergaitės išlieka atmintyje. Yra ir šiokio tokio istorinio fono, galbūt užvertus knygą galvoje išliks vienas ar kitas faktas.

Bet kas gali pranokti Sofi pasirinkimo siaubą? Kad gali pranokti Keleivio autentiškumą, spektaklio Kai žmonės vaidino dievą įtaigą, ar filmo Berniukas dryžuota pižama kulminaciją? Mažai kas. Du broliai nebloga knyga, bet kažko ypatingo tikėtis tikrai neverta.

Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

BOND, Gwenda. Įtarūs protai [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2021. 336 p.

Taigi šio tyrimo tikslas – atskleisti paslaptis.

Pirmas sakinys: Vyras nepriekaištingu juodu automobiliu važiavo tiesiu Indianos keliu ir priartėjęs prie vielinės tvoros vartų, pažymėtų ženklu DRAUDŽIAMA ZONA, sumažino greitį.

Bus paslapčių. Kaip tik įtariems protams.

Tikriausiai daugeliui girdėtas serialas Stranger Things. Girdėjau, mačiau, ta devyniasdešimtųjų atmosfera puiki. Kaip ir tie keturi jaunieji tyrėjai.

Knygoje jų irgi keturi. Tik jie jau daugiau matę ir daugiau patyrę. Ar bus lengviau? Kažin. Įvykiai tokie pat paslaptingi, gal net labiau įtartini. Pagrindinė herojė – Terė. Ji bus labai svarbi seriale. O kol kas čia – tik serialo priešistorė. Keturi jaunuoliai atrenkami dalyvauti universiteto psichologijos katedros tyrime. Koks jis bus – prognozuoti anksti. Bet juk smalsu, ar ne? Smalsu ateitį nujaučiančiam Kenui, juodaodei Glorijai, keistuolei mechanikei Alisai. Smalsu ir, rodos visai eilinei studentei, Terei.

Toks paprastas ir greitas skaitinys. Kažkuo labai nenustebino, bet, mano dideliam džiaugsmui, ir nenuvylė, kaip tie garsieji Grišai. Gal todėl, kad įvykiai realesni ir herojai daugiau visko matę ir patyrę. Ir Vudstoką, ir Vietnamo karą, ir Bitlus. Na, ir Žiedų valdovą, tą keistą knygą, kuri, pasirodo, visai netikėtai, bet labai įtraukia.

O daugiau nieko stebuklingo. Ketveriukė bando suktis iš susidariusios situacijos, bet jie jau giliai įklimpę ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs.

Tikrinam goodreads. Priešistorės serijoje – bent keturios knygos. Klausimas, ar turėsime jas visas lietuviškai, bet visai būtų smagu paskaityti.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

OGAWA, Yoko. Atminties policija [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 348 p.

– Bet kas nutiks, jei absoliučiai visi saloje esantys daiktai ir dalykai išnyks? – sukuždėjau aš.

Pirmas sakinys: Įdomu, koks daiktas pirmasis dingo iš šios salos?

Žinoma, metai dar nesibaigė, bet, peržvelgus šių metų skaitytų knygų sąrašą, jau aišku, kad ši knyga keliaus į Metų dvyliktuką. Paprastai ir ramiai papasakota alegorinė istorija apie atmintį.

Vienoje saloje dingsta daiktai. Vieną kartą – visi kaspinai. Kitą kartą – balionai. Dar kitą – kvepalų buteliukai. Bet salos gyventojų tai, rodos, visai nejaudina. Jie tiesiog atsisveikina su tais daiktais ir netrukus visiškai juos pamiršta.

Tai va toks siužetas. Kas nenorėtų atsikratyti tais pertekliniais daiktais? Minimalizmas ganėtinai populiarus, bet… Bet čia ne apie tai.

Čia apie žmogiškumą, kitoniškumą, meilę, prisirišimą, pasiaukojimą, netektį, atjautą. Apie kontrolę. Apie tą gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apie laiką, kurio niekaip negalime suvaldyti. Ir apie Atmintį, kuri, nors ir kaip mažai apie ją galvotumėm, yra tai, kas padeda mums būti tuo, kuo esame.

Labai patiko. Lyg ir nieko naujo. Prisiminiau 451 Farenheito, Šuns archipelagą, 1984-uosius, dar vieną kitą panašias emocijas sukėlusią knygą. Bet jei yra istorija apie baltąjį Aklumas, kodėl negali būti ir panašios istorijos apie Atmintį? Manau, jau tikrai laikas.

Ir skaityti – tikras malonumas. Lėtai, ramiai, neskubant. Nespėliojant, kas bus toliau. Puslapis po puslapio iki pabaigos, kuri, rodos, kitokia būti net negalėtų. Kuri mane, asmeniškai sukrėtė, tiesiog laikiau knygą rankoje, ir galvojau. Galvojau, galvojau…

O knygai tai, manau, aukščiausias įvertinimas.

Apie žmonių gyvenimą, kuris kiek kitoks nei mūsų… Bet ar tikrai kitoks?

Buvo labai sunku apsispręsti, kurias knygas pasilikti, o kurias sudeginti. Paėmusi bet kurį tomą į ranką jau nebegalėjau prisiminti, apie ką jis. Greičiau pasirinkti spaudė baimė, kad bet kada čia gali vėl pasirodyti slaptoji policija. Galiausiai nusprendžiau pasilikti tik tuos romanus, kuriuos buvau gavusi dovanų iš brangių žmonių, ir tuos, kurių viršeliai buvo patys gražiausi.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

CORRY, Jane. Vos nusigręžiau [romanas. Iš anglų kalbos vertė Violeta Meiliūnaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 448 p.

Nors ką gali žinoti, kas vyksta kitų žmonių galvose?

Pirmas sakinys: 2019 metų rugpjūčio 17-oji.

Labai nebloga knyga. Nepavadinsi jos nei kažkokiu detektyvu (nors prasideda nelaimingu atsitikimu), nei kokiu nors trileriu (veiksmas šuoliais nelekia). Tiesiog sumaniai užrašyta vieno gyvenimo istorija.

Nors pradžia ganėtinai šiurpi (galvojau toliau net neskaityti), siužetas visai ramus. Sąlyginai. Vis neapleidžia ta tokia nelaimės nuojauta. Jau kad bus kažkas, tai bus. Bet istorija dėliojama pamažu, skaitytojas tarsi erzinamas. Viskam bus savas laikas ir gal kas nors paaiškės. Paaiškėjo.

Šiek tiek nustebino 49-erių močiutė. Tokių tikriausiai retai sutiksi. Ir gyvenimas jos neeilinis. Išbandymų nepagailėta. Kaip jų nepagailėta ir benamei Džo, dienas leidžiančiai gatvėje.

Neatsimenu, ar ką nors skaičiau apie benamių gyvenimą. Apie visišką nežinomybę. Ką valgysi, kur nakvosi, ką veiksi, su kuo susitiksi? Kaip pragyvensi dar dieną?

Bet ir atsibudęs šiltuose namuose vargiai gali nujausti, ką atneš vakaras.

Patiko: įdomus siužetas įtraukė, buvo šiek tiek (bet ne per daug) psichologijos), o ir pabaiga nustebino. Perspėjimas: neskaitykite paskutinių skyrių! Jei iškęsite, būsite apdovanoti!

Ir, beje, džiaugiuosi, kad vis gražėjančiame mano mieste jau beveik neliko suskilinėjusių plytelių. Nes buvo laikas, kai ant tokių jokių būdu nebuvo galima užlipti.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.