Ruta Sepetys. Druska jūrai.

Ruta Sepetys. Druska jūrai.

SEPETYS, Ruta. Druska jūrai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 318 p.

Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus branginu labiau už tikslus ar materialius turtus.

Pirmas sakinys: Kaltė – tai medžiotojas.

Baisi knyga. Anksčiau, kai skaitydavau apie karo, holokausto baisumus, nors ir kaip bebūtų baisu, visada galvodavau – tai jau buvo, tai jau istorija, daugiau taip nebenutiks.

Aha… naivuolė. Karas ir visokie žmonių žudymai kur nors pasaulyje vyksta visada, kasdien. O kai visa tai atslenka visai šalia namų, skaityti tokias knygas tikrai nejauku. Tikrai.

Tai tokia gąsdinanti įžanga. Būrelis bendrakeleivių, susitikusių kelyje, bėga iš Prūsijos į Gotenhafeno uostą. Iš paskos grėsmingai greitai artėja rusai, tai šis uostas vienintelė viltis išsigelbėti. Tuo labiau, kad ten laukia didžiulis laivas Wilhelm Gustloff, kuris ir bus jų išsigelbėjimas. Galbūt.

Skaičiau šios autorės tik vieną knygą „Tarp pilkų debesų“ ir įspūdis buvo ne koks – labai jau paprasta ir vaikiška. Tai, žinoma, nieko blogo, ji tiesiog skirta kitai auditorijai. Tad net neieškojau kitų autorės knygų, o ir iš į netyčia į rankas patekusios „Druskos jūrai“ tikrai nieko nesitikėjau.

Bet. Čia viskas kitaip. Nors stilius labai jau elementarus, nors knygą galima perskaityti per keletą dienų, bet, galbūt dėl pačios temos, viskas kitaip. Baisu net įsivaizduoti, kad visi įvykiai, nutikę pakeleiviams, tikriausiai buvo tikri, o ne tik grožinės literatūros išmonė. Baisu suvokti, kad viską, ką patyrė išgalvotos istorijos dalyviai, dabar tenka išgyventi realiems žmonėms, bėgantiems nuo karo. Per beveik šimtmetį niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Ir nors knygą galima perskaityti per dieną, ar dvi, neišeina, reikia ją padėtį į šalį ir vis trumpam atsikvėpti.

Tai va, tokie liūdni įspūdžiai. Pabėgėlių iš Rytų Prūsijos istorija kažkaip labai surezonavo su šiandienos realijomis.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Diane Chamberlain. Atspindys.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Mary Beth Keane. Prašyk dar kartą.

Mary Beth Keane. Prašyk dar kartą.

KEANE, Mary Beth. Prašyk dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 448 p.

– Esmė ta, kad ji serga, Keite.

Pirmas sakinys: Frensis Glisonas, aukštas ir lieknas, vilkėdamas savo blankiai melsvą policininko uniformą, žengė į pavėsį, metamą didžiulio pastato, kuriame buvo įsikūrusi Keturiasdešimt pirmoji nuovada.

Rašytoja, kuri mėgsta rašyti apie ligas. Ar mėgstu apie ligas skaityti? Nelabai. Nors Šiltinė tikrai labai patiko. To ir užteko, kad Prašyk dar kartą iš karto atsidurtų mano rankose.

Istorija, vykstanti praeito šimtmečio antroje pusėje pasakoja apie dvi šeimas, kurias jungia keli labai prieštaringi saitai. Tai meilė ir vieno šeimos nario sunki liga.

Su meile viskas gerai. Neišskiriami draugai, kurie auga ir žaidžia kartu, ir kurių meilė gimsta taip pamažu, pamažu…. Su liga ne viskas gerai, nes atsitinka tokių dalykų, kurie jaunųjų meilei pateikia tokių išbandymų, kurių geriau nepatirti.

Kiek gali išlaikyti meilė? Kai net ištikus didžiulėms negandoms, negali nustoti galvoti apie mylimą žmogų. Kai net tvyrant didžiulei įtampai tarp šeimų, negali liepti sau nemylėti, negali pamiršti, negali ištrinti. Esi bejėgis.

Kiek dar gali išlaikyti meilė? Kai artimiausias tavo žmogus tave atstumia, neprisileidžia, gal net nemyli, nepastebi, nesirūpina. Kai nesupranti, kas vyksta, galbūt niekas gerai nesupranta. Kiek gali ištverti, kai nežinai, kaip pasielgti, bet negali nustoti mylėjęs?

Tad sakyčiau knyga visai ne apie ligą. O apie meilę. Kasdienę, tikrą, neromantišką, nesaldžią, nepasakišką. Apie skaudžią, tikrą, iškankintą, patyrusią visokių išbandymų.

O knygos apie meilę yra gerai. Patiko, kaip ir Šiltinė.

Andrij Liubka. Karbidas.

Andrij Liubka. Karbidas.

LIUBKA, Andrij. Karbidas [romanas]. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 224 p.

– Dabar atsikovosime mums priklausančią teisę tapti Europos Sąjungos nariais. Užbaigsime, kas pradėta, ir integruosimės į bendriją. Tai mūsų, Vedmedivo sūnų, pareiga, juk palei miestą stūkso siena tarp Ukrainos ir Europos sąjungos!

Pirmas sakinys: Išauš diena, kai čia neliks nei vieno.

Labai keista knyga. Tikrai drąsus žingsnis. Nes kiekgi skaitytojų yra skaitę ar bent susipažinę su ukrainiečių rašytojais? Ar bus kam įdomu? Ar skaitys?

Gal šios baimės ir visai be reikalo. Tikras skaitytojas visada ieško netikėtumų, staigmenų, iššūkių… Nors prisipažinsiu, ilgokai knygai teko palaukti eilėje, ilgokai, tik karas paragino ją perskaityti.

Juokas, sumišimas, nuostaba. Net nežinau, ką galvoti. Iš pradžių viskas buvo puiku. Jei politikai dėl Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą nesusiderėjo, tai padarys vieno išgalvoto miestelio gyventojai. Istorijos mokytojas, meras, kapinių sargas, kontrabandininkas, Karpatų genijus, Daktarytė… Va tokia marga kompanija. Kadangi, kaip žinia, geriausios idėjos gimsta su draugais prie stalo ir butelio, tai nuotykių apstu. Kiekvienas projekto dalyvis atspindi tam tikrą, nebūtinai idealią, visuomenės grupę. Skaityti juokinga, linksma, sarkazmas liejasi kaip tas būsimasis fontanas miestelio aikštėje. Tekstas puikus, įdomus, kiekvienas personažas pristatomas išsamiai, šmaikščiai, galima sakyti, nuo pat gimimo.Skaityti neprailgsta, įdomu, ką rasi kitame puslapyje.

O kitame puslapyje laukia sumišimas. Aišku, nuostabu, kokia ta šalis, kaip ir visos, daugialypė. Bet kadangi visa geopolitine situacija iki vasario mėnesio tikrai nesidomėjau, nelabai supratau, koks tas paprasto žmogaus požiūris į Europos Sąjungą? Užtenka vienos minties ir srautas pasipila – ar čia politinė satyra, ar čia išjuokiama visuomenė, gal Europos Sąjunga, ar čia jau autorius į bendrą situaciją taiko. Yra apie ką pagalvoti.

O siužetas nelaukia, pasilik galvoti, arba keliauk kartu su projekto dalyviais vykdyti užduoties. Ir kai jau nebežinai, kaip reaguoti ir ką galvoti apie knygą, ji ima ir nustebina dar kartą. Ar tai jau viskas? Pabaiga? Ar tai ką nors reiškia? Kas atsitiko tunelyje? Įdomu, ar rašytojas nujautė, kas vyks Ukrainoje šiandien?

Nors jausmų paletė tikrai marga, džiaugiuosi, kad savo pažintį su Ukrainos rašytojais pradėjau būtent nuo Karbido. Kas toliau?

Lauren Groff. Matrix.

Lauren Groff. Matrix.

GROFF, Lauren. Matrix [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 256 p.

Regėdama šitaip prie knygų palinkusias jų galvas, blyškiai švytinčius žodžius, ji supranta, kad abatija yra bičių avilys, visos jos gerosios bitės nuolankios ir atsidavusios triūsia kartu. Šis gyvenimas yra nuostabus. Šis gyvenimas su vienuolėmis yra kupinas malonės.

Pirmas sakinys: Ji išjoja iš miško viena.

Tarp krūvos detektyvų tai viena rimtesnių knygų. Ne ne, išsigąsti neverta – labai gražia, paprasta kalba papasakota viduramžiais nutikusi istorija. Visiems, kam patinka senovė ir laikui nepavaldžios moterys, tai bus visai intriguojantis skaitinys.

Jau pirmas sakinys sufleruoja: keliaujame į praeitį, ir gana tolokai. 1158 metai. Septyniolikmetė Marija gauna ypatingą užduotį – taps vargingo vienuolyno vyresniąja. Ar dar reikia pridurti, kad po metų kitų vienuolynas suklestės? Bet iki to dar bus daug vienišų, skaudžių, liūdnų, ilgesingų ir visokių kitokių dienų. Dar bus daug savęs ir kitų pažinimo valandų. Savęs atradimo.

Kūrybos taip pat. Mat tais laikais tikrai gyveno Marija Prancūzė, pirmoji prancūzų poetė. Tai laisva jos gyvenimo interpretacija.

Taigi, veikėjai, siužetas, laikotarpis – kaip ir aiškūs. Jau vien dėl to knyga išsiskiria iš viso pramoginio popso. Kas dar? Tekstas. Kalba. Pasakojimas. Kaip bepavadintum, bet toje gana nedidelės apimties (mano vertinimu) istorijoje pasvertas kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys. Skaitai ir dar net nežinodamas rašytojo pavardės gali drąsiai pasakyti, kad rašė tikras meistras (vertė irgi). Po kiekvienos tokios knygos ir pats jautiesi kažkoks kitoks. Knyga, dar net nesuvokus to, kažką duoda. Ir žinai, kad po krūvos dramų, fantastikos ir trilerių vėl norėsis ko nors panašaus.

Aišku, ne visiems. Būna, kad užtenka ir trilerių. Nieko tokio. Kiekvienam savo knygos.

Dar vienas šiek tiek keistas momentas – viename el. knygynę knygą radau LGBT skyrelyje. Taip, žinau, yra skaitytojų, norinčių iš anksto žinoti personažų lytines orientacijas… Bet jei rimtai, tai kažkoks grubus knygos supaprastinamas. Joje visko yra tiek daug! Viskas taip subtilu. Tikrai dėl tos etiketes nederėtų nustumti knygos į šoną.

Matt Strandberg. Pabaiga.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Chris Whitaker. Mes pradedame nuo pabaigos.

Chris Whitaker. Mes pradedame nuo pabaigos.

WHITAKER, Chris. Mes pradedame nuo pabaigos [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 512 p.

– Būk gera. Nekelk šįvakar bangų, prižiūrėk brolį ir neprisidaryk bėdos.

Pirmas sakinys: Pamatai ką nors ir pakeli ranką.

Kai tau keturiolika, beveik visi mamos prašymai būna sunkiai išpildomi. Būti gerai. Nekelti bangų. Prižiūrėti brolį. Neprisidaryti bėdos. Visai tikėtina, kad nepavyks. O gal?

Šaunu, labai patiko! Dačis turi išgelbėti pasaulį: rūpintis mama, mažuoju broliuku, drąsiai pasitikti visus gyvenimo iššūkius. Bet jai tai kas, ji juk atsiskyrėlė maištininkė.

Volkeris – Keip Haveno policininkas, kaip tik laukiantis prie kalėjimo vartų. Tuoj tuoj pro juos į laisvę išeis vaikystės draugas Vincentas, praleidęs čia trisdešimt metų.

Praeitis ir dabartis, suaugusieji ir vaikai tuoj susitiks ir viskas susipins į tobulą romaną, pilną veiksmo, emocijų, jausmų, dramos, nežinomybės, skausmo, meilės. Ir paslapčių, žinoma.

Ir jokios fantastikos. Jokios mistikos.

Taisyklė – kuo mažiau žinai apie knygą, kuo mažiau girdėjai visokių nuomonių, tuo ji įdomesnė, tuo smalsiau ją skaityti. Kita vertus, jei internete nebūčiau radusi atsitiktinio knygos pristatymo, niekada jos taip ir nebūčiau pastebėjusi. Bet šiuo atveju baisu pasakoti net emocijas – jos taip pat daug ką gali atskleisti. Nuo knygos sunku atsiplėšti. Veikėjai labai ryškūs, seniai jau taip buvau įsitraukusi ir susigyvenusi.

Taigi, policininkas ir paauglė. Kas juos vienija? Gal gyvenimo realybė? Atsakomybė? Neviltis? Viena parašyta tikrai teisingai: kai juos abu užpuola negandos, nelieka nieko kito, tik drąsiai jas pasitikti.

Kaip norėčiau paskaityti ir kitas autoriaus knygas….

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

HAWKINS, Paula. Lėta ugnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 320 p.

Detektyvuose kas nors iškart prisikabintų.

Pirmas sakinys: Permirkusi krauju mergina nusvirduliuoja į tamsą.

Kol kas nežinau, kas per mergina buvo traukinyje (greitai išsiaiškinsiu), bet lėta ugnimi alsuojančios trys moteriškės buvo puikios. Liaudies išmintis sako, kad moterų geriau neerzinti, nes liepsnos gali išplisti į visas puses. Gali būti aukų.

Aukų buvo. Tiek mirusių, tiek gyvų. Kažin kaip tarpusavyje susipynusių. Eiliniam kriminalistui bus sunku. Praverstų kokia nors psichologė Hanė. Gal lengviau išpainiotų liepsnojančių moterų dramas.

Bet Hanės nebuvo, kitų tyrėjų – taip pat. Tik skaitytojas ir žemėlapis knygos pradžioje. Galima stengtis kažką spėlioti, galima tiesiog mėgautis. Nors mėgautis nelabai tinkamas žodis. Likaimai skaudūs. Net ir tų, kuriems, atrodo, viskas yra gerai.

Skaitytojų klube nesenai buvo tema apie žiaurius detektyvus. Ar patinka žiaurumai? Ne, nelabai. Labiau patinka va tokie – neskubūs, klasikiniai, bet ir nenuobodūs. Nors kartais iki raudonumo įkaitintas žarsteklis atrodo mažiau baisus nei tragediją išgyvenančių žmonių skausmas.

Mergina traukinyje jau pas mane. Pagaliau sužinosiu ir aš, kas tai per istorija.