Günter Grass. Svogūno lupimas.

GRASS, Günter. Svogūno lupimas [autobiografija]. Iš vokiečių k. vertė Teorodras Četrauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 400 p.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo.

Tą džiaugsmingą akimirką, kai įžengiau su dovanų čekiu į knygyną, man ir pamojavo Günter Grass. Neturėjau jokių favoritų, must read ar panašių sąrašų, tad paėmiau ir atverčiau knygą.  – Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau, negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. –  Tos vienos pastraipos ir užteko.

Skaitau pačias įvairiausias knygas, ir, po visokių detektyvų ir lengvų atostogų romanų tas Grass tekstas atrodo daugiau nei nuostabus. Net nesvarbu, kad nei vienos autoriaus knygos nesu skaičiusi. Dar įdomiau: knygoje rašoma ir apie meną, ir apie kūrybą, ir apie būsimas (ano laiko perspektyvoje) knygas ir jų personažus. Vaikystę, paauglystę ir „skolų išmušinėtojo“ pareigas. Hitlerjugendą.

Būtent. Pati knyga irgi turi savo istoriją. Autoriaus išlukštentas svogūnas sukėlė tikrai nemažą audrą. Kaip suderinama SS ir Nobelio premija? Kodėl ir kas kaltas? Nors gal kaip tik net labai suderinama? Nobelio premija buvo skirta „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“. Dažnai tokios nemalonios istorijos skubamos užmiršti. O taip imti ir palukštenti savo gyvenimą tikriausiai užtektų drąsos ne kiekvienam. Taip galvoju aš. Na o pats autorius net negalvoja teisintis.

Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Ir pirmas sakinys, ir kiekviena pastraipa šaukte šaukia – knyga bus puiki.

Taip, tokia ji ir yra.

Reklama

Įrašo “Günter Grass. Svogūno lupimas.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Lars Kepler. Žaidimų aikštelė. | kaskaityti.lt

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.