Ane Riel. Įkalinta.

RIEL, Ane. Įkalinta [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rūta Evelina Šutinytė. Kaunas: Obuolys, 2020. 336 p.

Iš pradžių buo truputį keista, kad ji gulėjo ten, šalia manęs. Bet per kurį laiką pripratau. Kažkaip šaunu, kad mes laikėmės visi kartu, trise: mano dvynys brolis, mūsų mažoji sesutė ir aš. Visi mirę.
Išskyrus tai, kad aš tikrai buvau paskelbta mirusia.

Pirmas sakinys: Baltajame kambaryje buvo visiškai tamsu, kai mano tėvas nužudė senelę.

O, bus ne tik detektyvo, bet ir šiek tiek siaubo? Bus. Aišku, iki S. Kingo toli, bet tai jau įprasta – užrašus ant viršelio geriausia ignoruoti. Bet siužetas toks nedažnai pasitaikantis.

Nuostabi atoki sodyba, aplink gamta ir miškas, artimiausi kaimynai už gero pusvalandžio kelio. Visiška idilė. Būtų. Bet čia kažkas ne taip. Ir tas ne taip yra taip gerai aprašytas, kad tikrai vietomis šiek tiek buvo kraupu.

Liv yra laiminga mergaitė, auga mylima tėvų ir džiaugiasi laisve ir gamta. Jai visiškai įprasta, kad į miestelį jie keliauja tik naktį, ir kad jos jokių būdu niekas negali pamatyti. Ji visiškai tiki tėvo pasakojimais ir kruopščiai visko iš jo mokosi. Jai nekeista, kad kai kuriuos dalykus mato tik ji. Ir jos visiškai netrikdo didžiuliai kalnai įvairiausių daiktų, kurie tiesiog okupavę namus.

Ji nežino, kad tiesiog gyvena šiukšlyne, o jos tėvui nemenkai susijaukęs protas.

Išskyrus leidyklos logotipą ant knygos, su ja daugiau viskas gerai. Netgi beveik puikiai. Skaičiau normalų trilerį, o filmą pagal ją („Sakai“) tai tikriausiai net bijočiau žiūrėti. Jau įsivaizduoju kelias scenas, kurių tikrai nenorėčiau matyti. Na bet aš jautri.

Gaila vaiko. Gyvūnų, beje, irgi.