Ruta Sepetys. Druska jūrai.

SEPETYS, Ruta. Druska jūrai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 318 p.

Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus branginu labiau už tikslus ar materialius turtus.

Pirmas sakinys: Kaltė – tai medžiotojas.

Baisi knyga. Anksčiau, kai skaitydavau apie karo, holokausto baisumus, nors ir kaip bebūtų baisu, visada galvodavau – tai jau buvo, tai jau istorija, daugiau taip nebenutiks.

Aha… naivuolė. Karas ir visokie žmonių žudymai kur nors pasaulyje vyksta visada, kasdien. O kai visa tai atslenka visai šalia namų, skaityti tokias knygas tikrai nejauku. Tikrai.

Tai tokia gąsdinanti įžanga. Būrelis bendrakeleivių, susitikusių kelyje, bėga iš Prūsijos į Gotenhafeno uostą. Iš paskos grėsmingai greitai artėja rusai, tai šis uostas vienintelė viltis išsigelbėti. Tuo labiau, kad ten laukia didžiulis laivas Wilhelm Gustloff, kuris ir bus jų išsigelbėjimas. Galbūt.

Skaičiau šios autorės tik vieną knygą „Tarp pilkų debesų“ ir įspūdis buvo ne koks – labai jau paprasta ir vaikiška. Tai, žinoma, nieko blogo, ji tiesiog skirta kitai auditorijai. Tad net neieškojau kitų autorės knygų, o ir iš į netyčia į rankas patekusios „Druskos jūrai“ tikrai nieko nesitikėjau.

Bet. Čia viskas kitaip. Nors stilius labai jau elementarus, nors knygą galima perskaityti per keletą dienų, bet, galbūt dėl pačios temos, viskas kitaip. Baisu net įsivaizduoti, kad visi įvykiai, nutikę pakeleiviams, tikriausiai buvo tikri, o ne tik grožinės literatūros išmonė. Baisu suvokti, kad viską, ką patyrė išgalvotos istorijos dalyviai, dabar tenka išgyventi realiems žmonėms, bėgantiems nuo karo. Per beveik šimtmetį niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Ir nors knygą galima perskaityti per dieną, ar dvi, neišeina, reikia ją padėtį į šalį ir vis trumpam atsikvėpti.

Tai va, tokie liūdni įspūdžiai. Pabėgėlių iš Rytų Prūsijos istorija kažkaip labai surezonavo su šiandienos realijomis.

Ruta Sepetys. Tarp pilkų debesų.

SEPETYS, Ruta. Tarp pilkų debesų. [romanas]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 2011. 336 p.

Žinoma, mes buvome saugūs. Saugūs kaip pragare. (psl. 174).

Visoje Lietuvoje prieš Naujus Metus vyko akcija „Knygų Kalėdos“. Į ją tiesą sakant visai nekreipiau dėmesio, nes bibliotekoje nuolat randu, ką įdomaus skaityti. Apsidžiaugiau dabar, radusi naują Rutos Sepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ su šios akcijos lipduku. Tikriausiai visai nebloga ta akcija, ir šiais metais reikės kaip nors joje sudalyvauti.

Knygą norėjau perskaityti jau seniai. Intrigavo tema, autorė ir masė liaupsinančių atsiliepimų.

Patiko, įtraukė, perskaičiau per porą dienų. Labai paprastai, lengvai, bet patriotiškai parašyta knyga paaugliams. Penkiolikmetė Lina pasakoja apie savo ir savo šeimos išgyvenimus tremtyje. Vargus, neįtikėtinai baisias sąlygas ir,  žinoma,  meilę.

Pagal atsiliepimų turinį knyga turėtų patekti jei ne į privalomų, tai tikrai į rekomenduojamų moksleiviams perskaityti literatūros sąrašus.

Ir tegul skaito – paaugliams turėtų būti įdomu skaityti apie bendraamžius, o knyga dar ir patriotiška.

Na tai kas, kad tikrai yra geresnių knygų apie tremtį.

Na tai kas, kad skaitant tikrai kyla nemažai klausimų – ar tikrai?

Negi tai jau taip svarbu?

Juk tai viso labo tik eilinis romanas paaugliams.