Citatos [40]

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

Tikrovė, niekada negalinti prilygti grynam idealui, tokia, kad I ir II krematoriumai neišgali sudeginti daugiau kaip du tūkstančius vienetų per parą, ir nevalia didinti to kiekio, nerizikuojant sukelti avarijos.
– O kiti du? – lenkdamas ketvirtą taurę, paklausė daktaras Foigtas.
– Trečias ir ketvirtas – tai mano kryžius: sudoroja ne daugiau kaip pusantro tūkstančio vienetų per parą. Labai nuvylė naujieji modeliai. Jeigu vyresnybė klausytų išmanančių žmonių… Tik prašom negalvoti, daktare, kad aš kritikuoju viršininkus, – pasakė jis per vakarienę, maukdamas, ko gero, penktą taurę. – Turint prieš akis tokį svarbų uždavinį, SS vyrams iš sąmonės būtina ne tik šalinti jausmus, panašius į užuojautą, bet ir griežtai bausti ištižėlius, idant dirbtų tėvynės labui.
– O kur dedate… atliekas?
– Pelenus krauname į sunkvežimius ir verčiame į Vyslą. Kiekvieną dieną upė plukdo tonas pelenų į jūrą, lotynų klasikų vadinama mirtimi, kaip Cheronoje mus, naujokus, per savo nepamirštamas paskaita mokė brolis Anzelmas Koponsa.
– Ką?
– Aš esu tik notaro pavaduotojas, jūsų ekselencija. Aš…
– Ką čia skaitei, nelaimingasis?
– Na… kad Žuzepas Šaromas prakeikė jus ant laužo…
– Jam nebuvo nupjautas liežuvis?
– Brolis Mykolas neleido. jam suteiktais įgaliojimais…
– Brolis Mykolas? Brolis Mykolas Suskedietis? – Tragiška pusės sveikamarijos pauzė. – Atveskite čionai tą maitą. (psl. 309).

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

CABRÉ, Jaume. Prisipažįstu [romanas]. Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2016. 784 p.

Praslinko du tūkstančiai metų po pasaulio sukūrimo, kai namuose pagal dešimtinę sistemą buvo išdėliotos knygos, o tėvo kabinete dar nebuvo peržiūrėti visi dokumentai.

Visada sakau, kad knygos viršelis man nieko nereiškia. Tiksliau, sakiau. Šį kartą viršelis ir buvo ta paskata, kai norisi apie knygą sužinoti daugiau. Nes iš aprašymo nesupratau, nebuvau įsitikinusi, noriu aš jos ar ne (bet kas gi galėtų nenorėti knygos tokiu viršeliu? Ei, apie knygas nieko nenusimanantys Kalėdų seniai! Juk tokią dovaną išrinkti ypač lengva, ar ne?). O… jei nepatiks?

Bet kaip gali nepatikti! Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Galbūt tik protą. Bent jau turėtų. Visi, paskaitę anotaciją jau žino, kad tai amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus užrašai. Nepaprastai talentingo, o dabar jau ligoto Adriano Ardevolio pasakojimai vedžioja skaitytoją po įvairias epochas, pristato įvairius personažus (stop stop – veikėjų gausa gąsdintis nereikia. Jų sąrašas užima tik menkus keturis puslapius, kai tuo tarpu Martin epopėjoje… et nežinau kiek, bet keliskart daugiau…).  Autorius neskuba nieko aiškinti ir skaitytojo nelepina. Lengva nebus. Tai jau tikrai.

Tai ir patiko labiausiai! Būni viename laike, vienų veikėjų kompanijoje, ir staiga, visai netikėtai šokteli porą šimtmečių atgal ir jau klausaisi visai kitų žmonių, visai kitų (ar tikrai?) rūpesčių. Nereikia laukti nei kito sakinio, nei kitos pastraipos, nei, tuo labiau, kito skyriaus. Ne kartą teko versti puslapius atgal: kur aš čia esu, ar su Adrianu ir Bernatu Barselonoje? Ar Romoje? O gal senoviškame Burgalio vienuolyne? O gal Paryžiuje, ar Vienoje? Ir kaip tai bebūtų baisu, gal Aušvice? Gal?

Šiek tiek gąsdina. Gal ir ne šiek tiek. Gal net labai. Labiausiai tai, kad per amžių amžius niekas nesikeičia ir sumenkinti, nuskriausti, užgauti ar net nužudyti žmogų dabar galima lygiai taip pat, kaip ir  prieš keletą šimtmečių. Ir niekas nieko nepakeis, taip bus dabar, ir visada, ir per amžius…. O iš vis liūdniausia, jog tai suvokiama tik tada, kai gyvenimas nugyventas ar nepagydoma liga neišvengiamai veda į anapus. Tik tada. O ankščiau – niekaip. Ir niekas nežino – kodėl?

Iššūkis. Gurmanams.