Jaume Cabré. Prisipažįstu.
Tikrovė, niekada negalinti prilygti grynam idealui, tokia, kad I ir II krematoriumai neišgali sudeginti daugiau kaip du tūkstančius vienetų per parą, ir nevalia didinti to kiekio, nerizikuojant sukelti avarijos.
– O kiti du? – lenkdamas ketvirtą taurę, paklausė daktaras Foigtas.
– Trečias ir ketvirtas – tai mano kryžius: sudoroja ne daugiau kaip pusantro tūkstančio vienetų per parą. Labai nuvylė naujieji modeliai. Jeigu vyresnybė klausytų išmanančių žmonių… Tik prašom negalvoti, daktare, kad aš kritikuoju viršininkus, – pasakė jis per vakarienę, maukdamas, ko gero, penktą taurę. – Turint prieš akis tokį svarbų uždavinį, SS vyrams iš sąmonės būtina ne tik šalinti jausmus, panašius į užuojautą, bet ir griežtai bausti ištižėlius, idant dirbtų tėvynės labui.
– O kur dedate… atliekas?
– Pelenus krauname į sunkvežimius ir verčiame į Vyslą. Kiekvieną dieną upė plukdo tonas pelenų į jūrą, lotynų klasikų vadinama mirtimi, kaip Cheronoje mus, naujokus, per savo nepamirštamas paskaita mokė brolis Anzelmas Koponsa.
– Ką?
– Aš esu tik notaro pavaduotojas, jūsų ekselencija. Aš…
– Ką čia skaitei, nelaimingasis?
– Na… kad Žuzepas Šaromas prakeikė jus ant laužo…
– Jam nebuvo nupjautas liežuvis?
– Brolis Mykolas neleido. jam suteiktais įgaliojimais…
– Brolis Mykolas? Brolis Mykolas Suskedietis? – Tragiška pusės sveikamarijos pauzė. – Atveskite čionai tą maitą. (psl. 309). Skaityti toliau