Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

martinaitisMARTINAITIS, Marcelijus. Kaip katinai uodega peles gaudo [eseistika, eilėraščiai). Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 120 p.

Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo. (Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių).

Blogiau, nei neskaityti knygų, tikriausiai yra apie jas neparašyti. Ypač apie tokias va, kuri praslysti ir pro akis, ir pro rankas gali. Ne, ne. Aš ją jau seniai mačiau, įsidėmėjau, o dabar skaičiau, skaičiau, skaičiau….

Tai tikriausiai ilgiausiai skaityta vos 120 psl. knygutė. Patinka man lietuvių tekstai, neverstiniai jie, natūralūs, tikri… Patinka man ir Martinaičio eseistika (eilėraščiai – nelabai, nepasiekia jie manęs kažkodėl). Apie katinus, kurie uodega peles gaudo, sužinojau kitoje autoriaus knygoje  ir iš tiesų, beveik patikėjau, dar mėginau ir gūglės paklausti. Žinoma, nieko neradau, tai belieka spėlioti, tikra tai, ar tik autoriaus išmonė.

Patiko. „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus.“ Tikrai.. esame mes jų vergai, jie mūsų ponai. Kiekvienas, turintis augintinį žino, jei jau susitiks du kačių ar šunų mylėtojai, tai kalbos tikrai nepritrūks. Tai autorius ir kalba, vietomis labai juokingai, o vietomis net labai liūdnai. Kelios citatos iš knygos čia.

Gražu. O katinai peles tikrai ne su uodega gaudo, ar ne?

Reklama