Citatos [38]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

— Kaltinamas ir yra baisiai, neatleidžiamai nusikaltęs dievui, karūnai ir ramybei! (psl. 25).

— Prasčioko liežuvis turi žinoti savo vietą. Dievas davė prasčiokui liežuvį ne tam, kad postringautų, o tam, kad laižytų savo ponui batus, ponui, kuris duotas prasčiokui nuo amžių… (psl. 28).

O per tamsią Arkanaro karalystės lygumą, nušviestą gaisrų pašvaisčių ir balanų kibirkščių, keliais ir takeliais, sugraužti uodų, iki kraujo nutrintomis kojomis, srūvantys prakaitu ir apnešti dulkių, nukamuoti, įbaiminti, smaugiami nevilties, bet tvirti it plienas savo vieninteliu tikėjimu, bėga, eina, slenka aplenkdami užkardas šimtai nelaimingųjų, paskelbtų už įstatymo ribų, už tai, kad moka ir nori gydyti ir mokyti ligų išsekintą ir tamsume skendinčią savo tautą; už tai, kad jie, tarsi dievai, iš molio ir akmens kuria antrąją gamtą siekdami papuošti tautos, nepažįstančios grožio, gyvenimą; už tai, kad jie prasiskverbia į gamtos paslaptis vildamiesi priversti tas paslaptis tarnauti neišmanėlei, senovinių nesąmonių įbaugintai savo tautai… Bejėgiai, geri, nepraktiški, toli pralenkę savąjį amžių… (psl. 31).

Donas Reba, donas Reba! Ne aukštas, bet ir ne mažutis, nei storas, nei labai liesas, ne koks tankiaplaukis, bet toli gražu ne plikas. ne staigių, bet ir nelėtų judesių, veidas neįsimintinas, panašus į tūkstančius veidų. Mandagus, galantiškas su damomis, dėmesingas pašnekovas, beje, nažaižaruojantis kokiomis ypatingomis mintimis… (psl. 81).

Man dabar jau ne teorija rūpi, pagalvojo Rumata. Žinau tik vieną dalyką: žmogus yra objektyvus proto turėtojas, visa, kas trukdo žmogui ugdyti protą, – blogis, ir šį blogį reikia šalinti kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis. Bet kokiomis? Ar bet kokiomis?… Ne, turbūt ne bet kokiomis. O gal bet kokiomis? Ištiža! – pagalvojo apie save Rumata. Reikia apsispręsti. Ankščiau ar vėliau vis tiek teks apsispręsti. (psl. 83).

— Žmogaus esmė, – lėtai kramtydamas kalbėjo Budachas, – įstabus gebėjimas prie visko priprasti. Gamtoje nėra nieko, su kuo žmogus neapsiprastų. Nei arklys, nei pelė, nei šuo tokios savybės neturi. Matyt, kurdamas žmogų, dievas numanė, kokiomis kančioms jį pasmerkia, ir davė jam didžiulę jėgų ir kantrybės atsargą. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai. jeigu žmogus nebūtų toks kantrus ir atsparus, visi geri žmonės jau seniai būtų pražuvę, ir pasaulyje būtų likę tik blogi ir bedvasiai. Kita vertus, įprotis kentėti ir prisitaikyti paverčia žmones bežadžiais galvijais, niekuo, išskyrus anatomiją, nesiskiriančiais nuo gyvulių ir netgi bejėgiškesniais už juos. Ir kiekviena nauja diena gimdo naują blogio ir ir prievartos siaubą…

— Nejaugi jūs tikrai laikote šį pasaulį tobulu? – nusistebėjo Rumata.  – Kai susitikote su donu Reba, kai pabuvote kalėjime…
— Na, žinoma, mano jaunasis drauge! Man daug kas pasaulyje nepatinka, norėčiau, kad daug kas atrodytų kitaip.. Bet ką daryti? Aukščiausiųjų jėgų akims tobulybė atrodo kitaip negu manosioms. Kokia prasmė skųstis medžiui, kad jis negali judėti, nors veikiausiai mielai bėgtų kiek įkerta nuo medkirčio kirvio. (psl. 183).

— Galėčiau padaryti ir tai, tarė jis. – Bet ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją? Ar verta vieną žmoniją pakeisti kita? Ar nebus tas pats, tarsi nušluotum šią žmoniją nuo žemės paviršiaus ir jos vietoje sukurtum naują?
Budachas svarstė suraukęs kaktą. Rumata laukė. Už lango vėl gailiai sugirgždėjo vežimai. Budachas tyliai tarė:
— Tuomet, viešpatie, nušluok mus nuo žemės paviršiaus ir sukurk iš naujo, tobulesnius… arba, dar geriau, palik mus ir leisk eiti savo keliu…
— Mano širdis sklidina gailesčio, – lėtai ištarė Rumata. – Aš negaliu to padaryti. (psl. 185).

Et, užteks, argi perrašysi visą knygą….

Įrašo “Citatos [38]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu. | Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.