Arūna Kaminskienė. Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija.

Arūna Kaminskienė. Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija.

KAMINSKIENĖ, Arūna; LOHER, Dana. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija. Vilnius, Aukso pieva, 2017 – 352 p. iliustr.

Bet kurioje kelionėje nėra didesnio malonumo už jos pradžią. Charles Dudley Warner.

Vieną dieną dvi mėgstančios keliauti bendramintės susėdo ir nutarė parašyti knygą. Kaip tarė, taip ir padarė… Aha. Taip būna tik pasakose. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, nors ir esi aplankęs daug miestų ir miestelių, nors ir esi prikaupęs begalę įvairiausių įspūdžių. Ne veltui dažnoje knygoje skaitome autorių padėkas, kurios kartais užima ir keletą puslapių.

Taigi, skaitau tuos gražius, paprastai ir nuoširdžiai parašytus pasakojimus ir taip gerai jaučiuosi. Todėl, kad jie – apie Vokietiją. Todėl, kad knyga labai labai graži. Todėl, kad viena autorių – Danutė – gera mano draugė. Skaitau ir atrodo, kad sėdime, lėtai gurkšnojame karštą vyną ir kalbamės, kalbamės… Todėl, kad viską savo akimis mačiusių keliautojų pasakojimų nepranoks joks enciklopedinis turizmo vadovas.

įspūdžiai, kuriais daliniesi, tik dar labiau stiprėja, ar ne?

Paskaitykite patys.

Chammiunsteris yra visai šalia Chamo, kokie keturi, penki kilometrai kelio. O jame mums labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: kaukolės. […]. Apžiūrinėdami bažnyčią nerandame jokios užuominos apie osuarijų, išskyrus atvirukus. Tyliai pasikuždame, kam tokį galėtume nusiųsti. Dar kartą apsidairę nutariame pasižvalgyti aplink bažnyčią. Kairėje pusėje pamatome baltą pastatą. Tikriausiai ten. Dideliam mūsų nusivylimui, durys užrakintos. Einame toliau. Prieiname tvarkingas kapinaites. Norėtųsi sakyti, gražias. Taip, jos gražios. Gražus būna ir liūdesys. Energingas senukas neša laistytuvą. Sustojame, jis, nelaukęs, kol mes prasižiosime, sveikinasi pirmas: „Grüß Gott“ (Garbė Dievui). Sveikinamės ir mes. Klausiame, kur tos kaukolės. „Štai ten, – mosteli ranka, – šalia šarvojimo pastato. Dešinėje. O jei apeisite iš kairės ir nusileisite kelis laiptelius žemyn, rasite ir kaulų stirtą.“ Stato laistytuvą ant žemės. Suprantame, kad dar ne viską pasakė. „Iš viduramžių čia viskas. Aš dažnai nueinu su tais žmonėmis pasikalbėti. Žinoma, mintyse…“ – sako ir, lyg susigėdęs savo išpažinties, nuleidžia akis ir nusišypso. O mums įdomu, tad klausiamai žvelgiame į jį. Supratęs, kad nė neketiname šaipytis, tęsia: „Man jie visi – lyg būtų čia pat. Aš matau juos, jie mato mane… Ne taip, kaip čia (parodo ranka į kapines), kur viskas po žeme, po gėlėmis, po akmenimis. Čia nieko nematai, nieko nežinai – daug jų, ar mažai. O ten – penki tūkstančiai. Taip sako. Pats neskaičiavau. Štai ten…“ – dar sykį parodo ranka ir ima laistytuvą. O mes, apimti keistų minčių, einame „štai ten“. Ir visai nesinori gilintis, kodėl ten visa tai taip. Tik ausyse tebeskamba: „Man jie visi – lyg būtų čia pat.“

Norom nenorom vis mąstau, ar šis žmogus tikrai taip jaučia? Turbūt… Juk, kaip kartą rašė Gendrutis Morkūnas: „Žmonės, kurių rankos panašios į pušies šaknis, meluoti nemato reikalo“.

O čia daugiau šių keliautojų pasakojimų.

Jules Verne. Kelionė į Žemės centrą.

Jules Verne. Kelionė į Žemės centrą.

VERNE, Jules. Kelionė į Žemės centrą [fantastinis nuotykių romanas]. Iliustravo Remigijus Januševičius. Iš prancūzų k. vertė Laimonas Inis. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 240 p.

– Tai kur išvykstate? – rūpėjo Martai.
Aš dūriau pirštu į žemę.
– Į rūsį? – sušuko senoji tarnaitė.
– Ne, – pagaliau pravėriau lūpas, – dar giliau!

Esu visiškai pavergta Nieko Rimto leidžiamos klasikos serijos. Kokybės, formato, iliustracijų. Ne per seniausiai skaičiau Ozo šalies burtininką su Robert Ingpen iliustracijomis, šį kartą – Kelionę į Žemės centrą Remigijaus Januševičiaus akimis.

Žiulis Vernas man labiausiai asocijuojasi su vaikyste ir su Kapitono Granto vaikais. Dar su labai stora ir labai įdomia knyga mėlynais viršeliais „Paslaptingoji sala“. Su dar keliomis knygomis, keliais filmais.  Ir viskas, jis prapuolė tarp šimtų kitų knygų ir rašytojų, nors yra parašęs dar bent 70 romanų. Ir rašė jis anaiptol ne vaikams, be to, labiausiai yra vertinamas kaip mokslinės fantastikos pirmtakas. O! Netgi, pasak wikipedijos, laikomas „Mokslinės fantastikos tėvu“! To nežinojau. Ir tai dar labiau sustiprino norą leistis į Žemės centrą.

Taigi, trys vyriškiai išsiruošia į kelionę. Ne, ne į rūsį, o kur kas toliau ir giliau, mat vienas toks šiek tiek išprotėjęs profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa raštelį, kuris tik dar labiau pakursto ir šiaip užsispyrusio profesoriaus smalsumą. Jo sūnėnas Akselis daug atsargesnis ir mąsto blaiviau, bet dėdei prieštarauti neįstengia. Tenka keliauti į Islandiją, leistis į žemės gelmes. O ten… netikėtumų bus. Nes kuo arčiau į žemės centrą – tuo daugiau laisvės fantazijai.

„Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduojamų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose.“

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

ŠUKYS, Dainius. Buliaus kalnas. [pasaka]. Iliustracijos autoriaus. Šiauliai, Dainius Šukys, 2018. 56 p.

Kitoje ežero pusėje stūksojo milžiniškas Buliaus kalnas. Ant jo šventi ąžuolai augo. Po jais didžiulis juodas akmuo kaip stalas gulėjo. Ragana savo senose burtų knygose perskaitė, kad jei ant jo nekaltą jaunikaitį paaukotų, juodu surūdijusiu peiliu nužudytų, jo krauju lūpas pasiteptų – sau jaunystę susigrąžintų!

Legendų apie Šiaulių miesto kilmę yra nemažai. Dažnoje jų minimas jautis (bulius) ir meška. Ne veltui jie ir miesto herbe puikuojasi. O dabar ėmė ir persikėlė į ne per seniausiai išleistą gražią knygą vaikams. Ir linksmą, ir baisią. Bet taip gražiai iliustruotą, kad visos baimės tyliai sulenda į spintas, palovius ir ten ramų ramiausiai tūno.

Įdomu tai, kad knygoje minima ežero pabaisa, pusiau žuvis, pusiau paršas. Pirmiausia pagalvojau apie dabartinį Talkšos ežero King Kongą (Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Nerimas“ ), tik pasakos pabaisa buvo panirusi senų seniausiai išnykusiame Vikšnos ežere. O žinote, kas tos Vikšnos? Kas būna, kai neišsivalai dantų? Ir kas gali nutikti, kai laumė ragana juodąją magiją pasitelkia? Na… kaip žinome, kad ir kaip bebūtų blogai, viskas galų gale baigiasi vestuvėmis. Bent jau pasakose.

O daugiau – pasaka kaip pasaka. Jei ne sąsajos su Šiauliais, daugiau kaip ir nebebūtų ką rašyti. Nebent dar kartą paploti už iliustracijas – jos tikrai smagios.

Ann Patchett. Nuostaba.

Ann Patchett. Nuostaba.

PATCHETT, Ann. Nuostaba [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 392 p.

– Iš pradžių turim viską apgalvoti, – paprieštaravo daktarė Svenson. – Iš pradžių reikia sukurti planą.

Marina jokio plano neturėjo. Laboratorijos darbuotoja, sužinojusi apie kolegos mirtį, saugų biurą iškeičia į Amazonijos džiungles. Čia daktarė Svenson kuria ateities vakciną. Čia mįslingomis aplinkybėmis mirė Andersas. Čia egzotika, kaitra, daug kraują siurbiančių vabzdžių, naujos pažintys ir patirtys. Tikrai gali visiškai susipainioti tarp tikrovės ir iliuzijos.

Žiūrinėdama naujienas, praleidau knygą vieną, paskui dar kartą.  Kol pamačiau citatą „Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?“. Tiek ir tereikėjo. Kartu su Marina pasinėriau į visišką avantiūrą. Tikrąja žodžio prasme, nes knyga labai kinematografiška. Susipažįsti su keistais žmonėmis, sutinki Velykį, plauki keltu, kovoji su anakonda, gyveni pas lakašius, baiminiesi humokų. Bandai pabėgti nuo praeities šmėklų. Maniau, štai dabar įkris Marina į įvairiausių gyvių knibždančius Negro vandenis ir atsibus savo sterilioje laboratorijoje. Bet ne. Kiekvieną dieną džiunglėse vis kas nors nutinka, o tos nuostabos vis daugėja. O galiausiai užverčiu knygą ir pamatau, kad viskas, ką taip ilgai skaičiau, tiesiog nupiešta ant viršelio. Taip, nežinau, ar kada teko ką nors panašaus matyti. O gal tai jau iliuzija, sukelta tos džiunglių kaitros?

Sutemoms telkiantis, prapliupo vabzdžiai: kietais kiautais ir minkštais šonais, besikandžiojantys ir geliantys, čirškiantys, zyziantys ir dūzgiantys – visi iki vieno išskleidė savo popierinius sparnelius ir neįsivaizduojamu greičiu pasileido skrieti į akis, į burnas ir nosis tiems trims žmonėms, kuriuos tik ir pavyko rasti.

Tikras trileris gurmanams. Toks lėtas, pilnas netikėtų emocijų ir, žinoma, nuostabos.

 

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseo medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.