Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

HONEYMAN, Gail. Eleonorai Olifant viskas gerai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 436 p.

Jeigu kas nors paklausia, kaip jautiesi, įprasta atsakyti GERAI. Juk negali pasakyti, kad verkei prieš užmigdama praeitą naktį, nes dvi dienas iš eilės neturėjai su kuo pasikalbėti. Tu sakai, kad jautiesi GERAI.

Tikėjausi, o gal net galima sakyti, bijojau kažko kito. Kad bus daug ašarų, liūdesio, sielvarto ir savigraužos. Na, tokios tipiškos depresinės nuotaikos, vyravusios, kad ir lietuvių literatūroje prieš gerą dešimtmetį. Bet kodėl knyga būtų buvusi tokia populiari? Kažkas čia ne taip.

Tas išankstinis nusistatymas triukšmingai griuvo pirmuose puslapiuose. O dar už kelių, kai autorė privertė balsu nusijuokti, dingo ir pranyko negrįžtamai. Eleonora gyvena sau tokį ramų, rutinininį gyvenimą ir didelių bėdų neturi. Jai viskas gerai. Darbas – namai – darbas – namai, o savaitgalį butelis (ai, du buteliai) degtinės, keturios sienos ir vienos gėlės kompanija. Gal ir skamba nekaip, bet Eleonorai gerai. Leidėjams irgi: dėl debiutinio škotų autorės romano (ir dar net nepradėto rašyti antrojo romano) kovojo net aštuonios leidyklos. Skaitytojams irgi – knyga yra 2018 metų sensacija, sukrėtusi visą literatūros pasaulį. Holivudui irgi: romanas bus ekranizuotas. Bent jau taip sako gūglas.

Taigi, Eleonora taip ir gyvena, pasaulį vertindama kritiškai, kandžiai, naiviai, o drauge juokingai ir logiškai. Skaityti beveik linksma, lapai greitai verčiasi, ir netrukus į sceną įžengia dar vienas keistuolis – Raimondas. Tada tas „gerai“ imasi materializuotis, kartu su visokiomis vaikystės traumomis, sunkiais išgyvenimais ir visokiais „net priešui nelinkėčiau“ potyriais. Įvykių apstu, o tuo metu, kai šiek tiek atsibosta, pradeda atrodyti, tarsi žiūrėčiau socialinę reklamą, autorė išmeta kozirį. Tada supranti, kodėl visgi dėl šios knygos verta eiti iš proto. Arba nesupranti. Nes romano sėkmė glumina net pačią autorę.

Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai. Naujasis vėžys yra baugus ir nepagydomas, toks siaubingas, kad bijai apie jį net užsiminti kitiems. Žmonės nenori girdėti to žodžio, ištarto garsiai, – iš baimės, kad jis ir jiems ims kelti skausmą, arba nuogąstaudami, kad likimas sumanys pasiūlyti ir jiems tą siaubą išbandyti.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

MARTYNENKO, Marius Povilas Elijas. Be penkių pasaulio pradžia [eseistika]. Vilnius: Tyto alba, 2018. 224 p.

„Mes gyvename pūvančiame amžiuje. Jaunieji nebegerbia savo tėvų. Jie yra storžieviški ir nekantrūs. Jie dažnai tiesiog apsigyvena užeigose ir yra visiškai nedrausmingi“. Šis užrašas galioja jau kelis tūkstantmečius, regis, kad pasaulis rieda savo pabaigon jau kelis tūkstantmečius.

Pasaulis, kuris niekaip nepasibaigia. Visai įmanoma, kad jis niekaip neprasidėjo. Ir šiandien, kaip kontrapunktą visoms išpranašautoms pasaulio pabaigoms, norėčiau paskelbti – gerbiamieji, pasaulis prasidės po penkių minučių. Išjunkite mobiliuosius telefonus.

Iš tikrųjų viskas, kas labiausiai patiko, parašyta ant knygos viršelių arba jų atvartuose. Dar labai šaunus pavadinimas, kuris iš karto atkreipė dėmesį kažkada tada, kai knyga sušmėžavo feisbukuose. Keistas kažkoks, intriguojantis. Kaip ir pati knyga. O būdvardis „keistas“ puikiai tinka, kai tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Taigi, knygoje yra keliolika nespalvotų fotografijų ir keliasdešimt trumpų istorijų (ne, greičiau tik tekstų) Parašyta, kad tai – tekstai malonumui sužadinti. Galbūt, jei gyvenimas malonumo nebežadina, tai tada jau ir pyzdec. O gyvenimas yra visoks, kartais šypsaisi, kartais bjauriesi, kartais nusijuoki, kartais net paašaroji. Taip ir tekstai yra visokie, kartais tokie jautrūs, netgi šiek tiek filosofiški, „griebiantys už dūšios“, o kartais – visiškos pievos ir pelkės.

Dar parašyta, kad jie – tarsi atviras pokalbis. Tiesa, tas atvirumas labai dažnai bandė pavirsti į vulgarumą. Tiek daug šūdų, makščių, penių, žargono pasitaiko tikrai tik labai retoje knygoje. Ai, tiesa,  Márquez irgi labai įspūdingai rezgė pasakojimą apie Pulkininką, ten netrūko nei prakaito, nei mėšlo, nei visų kitų įmanomų atvirumų. Bet juk čia ne tas lygis, ar ne?

Išmetus visus šūdus ir visas subines, liktų tik paprastas tekstas (gyvenimas). Bet žodžių iš teksto neišmesi, kaip ir bjaurasties iš gyvenimo.  O ar tai bus tas žingsnis į atvirą pokalbį? Ar toli žengs? Kiekvienam savo.

Kelios citatos.

Ray Bradbury. Nužudykime Konstanciją.

Ray Bradbury. Nužudykime Konstanciją.

BRADBURY, Ray. Nužudykime Konstanciją [romanas]. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis. Kaunas: Jotema, 2005. 208 p.

— Mes einame teisingu keliu?
— Viešpatie, – atsakiau, – aš tikiuosi, jog taip!

Tai vienas iš keleto Ray Bradbury detektyvų. Į rašytojo namus atbėga kaimynė Konstancija ir atsineša mirties knygas, kuriose pažymėti tie, kas greitai mirs. Ir dingsta. Rašytojas, veikiamas kažkokių neaiškių paskatų (gal meilės, gal susižavėjimo, gal kažkokio užkerėjimo…), puola Konstancijos ieškoti, naudojasi visokiomis užuominomis, pasitelkia kelis savo bičiulius. Tuo tarpu mirties knygų pranašystės pildosi, jose pažymėti žmonės miršta, o Konstancijos niekaip nepavyksta rasti. Va tokie reikalai…

Dabar tik dar tvirčiau sakau: už Bradbury noveles nieko nėra geriau. Lietuviškai turime keturis rinkinius: Vaikystės pabaiga, Amžinos atostogos, Akies mirksniu, Marso kronikos. Ši istorija tikriausiai irgi būtų buvusi puiki novelė. O dabar… iki pabaigos knygą perskaičiau tik todėl, kad manausi esanti autoriaus gerbėja. Bet, jei dar kažką galėjau nutuokti apie deginamas knygas ar vaikystės paslaptis, apie XX a. pradžios ir vidurio Holivudo aktorius nežinau nieko. Nors knygoje jų buvo galybė, bet taip ir liko neaišku ar jie – išgalvotos asmenybės, ar tikros. Bet nesvarbu, susieti juos su siužetu kažin ar būtų pavykę.

O jei visai atvirai, tai nesupratau nieko – knyga tarsi kažkoks galvosūkis taip ir liko neišspręstas. Ką gi autorius norėjo pasakyti? Kokią žinutę norėjo perduoti skaitytojui? Juk kad norėjo, tai abejonių nėra, juk Bradbury šiaip sau nerašė, ar ne?

Truputį liūdna.

Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

PRISTAVKINAS, Anatolijus. Snaudė naktį aukso debesėlis. [apysaka]. Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1989. 201 p.

Snaudė naktį aukso debesėlis
Ant krūtinės kalno akmenuoto;
Ankstų rytą per žydrynės plotą
Jis išskrido, laisvėn pasikėlęs.

Ir tik drėgnas pėdsakas paliko
Raukšlėje pražilusio kalnyno.
Vienišas, nuliūdęs tarp smiltynų
Stovi jis, raudodamas iš tyko.

/Michailas Lermontovas/

Ieškodama namuose vietos niekaip nebetelpančioms knygoms, netyčia ištraukiau šitą labai gražiai pavadintą apysaką. Bet po tokiu romantišku pavadinimu slypi visai ne romantinė istorija. Parašyta tuo metu, kai garsiau pradėta kalbėti apie sovietinių laikų baisybes nuo kurių baisu dar ir šiandien.

Broliams dvyniams Kuzminiukams, Koliai ir Sašai taip baisu tikriausiai nebuvo. Jų kasdienis vienintelis galvosūkis – kaip susirasti ėdesio. Taip taip, autorius žodžių nesirenka. Tai va, vienuolikmečiams našlaičiams išradimo netrūko, tad ir gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vieną kartą po eilinės ne visai sėkmingos operacijos, nenorėdami įkliūti, jie sugalvoja važiuoti į Kaukazą. Maždaug pusė tūkstančio našlaičių (tarp jų ir autorius) buvo atrinkti, susodinti į traukinį ir išvežti į Kaukazą, kur niekas nežinojo, kas jų ten laukia. Bet aišku, vaikams tai buvo ne motais ir kai kurių suaugusiųjų akyse karts nuo karto pasirodydavusi baimė nieko nereiškė.

Apysaka autobiografinė. Labai įtaigi. Įtraukia nuo pirmo sakinio. Tiesa, prisipažinsiu, taip ir nesupratau, gal autorius ir yra tas Kolia Kuzminiukas? Ne? Jis kartas nuo karto įsiterpia, vis nutraukdamas pasakojimą, tarsi norėdamas sustiprinti skaitomo teksto tikroviškumą. Bet skaitytojui, bent jau man, sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą, tuos įvykius, tuos vaikus, kurie gal gimė per anksti, o gal per vėlai, bet tikrai ne pačiu geriausiu laiku.

Aš žinojau, aš veikiausiai žinojau, šitaip nebūna, o jeigu ir būna, tai ne prieš gera, per daug jau gerai, kad paskui nebūtų dar blogiau. Bet kaip tik tada, nujausdamas negandas, aš pirmąsyk ūmai supratau, jog aš gyvas, jog aš iš tikrųjų esu, o paskui aš numirsiu. Tas geliantis jausmas, kad visa greitai praeis, ką aš vos tik patyriau, smogė man visam gyvenimui kaip perkūno trenksmas, kaip skeveldra vairuotojai Verai į pačią širdį! Kaip nesinorėjo mirti, viešpatie! Bet tik vėliau aš supratau, perskaitęs kažkokį mokslinį straipsnį, jog manyje tuo momentu nubudo „mirties genas“, kuris įgimtas kiekvienam gyvam žmogui, bet iki tam tikro laiko nepasireiškia, o tik ankstyvoje jaunystėje kokiu nors ypatingu akimirksniu… Ir paskui jau lieka visam gyvenimui. O vaikai, kaip ir aš ligi to laiko, gyvena nežinodami, kad visa kas praeina, ir todėl nemirtingi jie.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

PINBOROUGH, Sarah. Prisiekiu jos gyvybe [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 350 p.

Bet, Dieve, kodėl žmonės tiesiog negali įsidiegti mesendžerio telefone? Tarsi kiekvieno duomenys čia nebūtų jau vienaip ar kitaip pateikti? Visi, kuriems dar nėra dvidešimt penkerių, ramiai su tuo susitaikytų. Tik suaugusieji mano, jog kam nors tai rūpi. Kokia prasmė turėti žinučių paslaugą, jeigu ja gali naudotis tik iš kompiuterio?
Kitoks privatumas.
Galvon įsėlina mintis. Tai toks privatumas, kurio tau reikia, kai saugai paslaptis nuo artimiausių žmonių. Galbūt nuo žmonos? Kad ir kokia būtų jo priežastis, tai privertė mane išjungti pranešimus.
Mes visi turim paslapčių.
Pradedu suprasti, kad galbūt paslaptys yra nuostabu.

Kažin, kas svarbiau trilerių ir detektyvų skaitytojams? Gana lėtokas gal net nuobodokas siužetas ir geras driokstelėjimas pabaigoje, ar kuomet įtampa išlaikoma tolygiai ir didelio aiktelėjimo pabaigoje nebūna? Tikriausiai kiekvienam skaitytojui savaip. Šį kartą aš labiau tikėjausi antrojo varianto, kad būtų smalsu nuo pat pirmojo puslapio ir kad sunku būtų užversti knygą. Sakyčiau, lūkesčiai daug maž ir išsipildė.

Taip, tai žymiojo trilerio „Ydingas ratas“ autorės dar viena knyga lietuviškai. Kad tas „Ydingas ratas“ patiko skaitytojams – tai faktas. Kad nelabai patiko man – irgi. Bet vis tiek labai knietėjo perskaityti dar nors vieną autorės knygą.

Liza kartu su paaugle dukra Eiva gyvena gana paprastą gyvenimą. Liza mielai leidžia laiką su geriausia drauge Merilin, Eiva – su savo geriausiomis draugėmis iš plaukimo treniruočių. Bet ore sklando kažkokios paslaptys: paslaptys tarp mamos ir paauglės dukters, paslaptys tarp geriausių draugių. Paslaptys, paslaptys, paslaptys, ir keistoki Lizos būgštavimai dėl praeities. Kai vieną dieną Eiva išgelbėja skęstantį berniuką ir kartu su mama patenka į laikraščių puslapius viskas iš esmės pasikeičia, ramus gyvenimas pranyksta ir, rodos, jau niekada nebesugrįš.

Tai toks paprastas siužetas, skaičiau labai įsitraukusi, nors buvo vietų, kai norėjau padėti knygą į šalį ir padaryti pertrauką. Jau labai gaila buvo to Danieliaus, kurį norėjosi paimti ant rankų, prisiglausti, nuraminti ir pasakyti, kad dabar viskas bus gerai. Apie Šarlotę jau net nekalbu.

Labai įdomu, kaip patiks knyga Ydingo rato fanams?

Emma Donoghue. Stebuklas.

Emma Donoghue. Stebuklas.

DONOGHUE, Emma. Stebuklas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 328 p.

– Akivaizdus paaiškinimas – kad tai apgavystė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Libė.
– Bet šis vaikas… ji ne tokia kaip visi.
Ji laukė, kad jis paaiškintų plačiau.
– Nieko negaliu pasakyti, ponia Rait. Man kyla vien klausimai. Jau keturis mėnesius smalsumas mane deginte degina, neabejoju, kad dabar degina ir tamstą.

Taip, tai ta pati autorė, kuri parašė „Kambarį“. Romanas 2013 metais skaitančiųjų tarpe buvo labai populiarus. Atsimenu, kaip mane šokiravo pati tema, o knyga – ne. Tiesiog šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.

Kai pamačiau naujai pasirodžiusį „Stebuklą“, pirmiausiai pagalvojau, kad na, gal ir nieko įspūdingo nebus. Bet vėlgi intrigavo pati tema. XVI – XX a. pasitaikydavo daug atvejų, kai mergaitės ar jaunos merginos nevalgydavo ištisus mėnesius ir joms nieko nenutikdavo. Knygoje papasakotas vienas panašus atvejis (tik išgalvotas). Vienuolikmetė Ana badauja jau keturis mėnesius ir vis dar gyva. Visas kaimelis, kuriame ji gyvena, linkęs tikėti, kad tai tikrų tikriausias stebuklas. Pakviečiamos dvi slaugės, kurios turės stebėti mergaitę ištisą parą dvi savaites ir patvirtinti, kad ji tikrai nieko nevalgo. Dar neįdomu? Man buvo labai įdomu. Smalsumas tikrai deginte degino. Iki pat paskutinio puslapio, iki pat istorijos pabaigos, kuri gal ir neatrodo kokia nors ypatinga, bet neabejotinai galėjo būti ypatinga XIX a. Airijoje.

Dar ne viskas. Čia tai knyga, apie kurią norisi šnekėti, pasakoti, diskutuoti net tada, kai klausytojui gal ir nelabai įdomu. Bet turėtų! „Stebuklas“ istorinis romanas. Visada smalsu, bent jau man, kokia žmonių kasdienybė buvo prieš du ar tris šimtus metų. Kaip ir kuo jie gyveno. Kaimelyje, kur gyveno Ana, visi iki išprotėjimo religingi. Libė nelabai supranta, kas vyksta, jai viskas atrodo absurdiška. Iš pradžių susinervinau, kad autorė taip “varo ant katalikų„ ir to katalikų tikėjimo, bet su kiekvienu puslapiu situacija darosi vis absurdiškesnė ir absurdiškesnė. Juk jokie tikėjimai čia ne prie ko, nesąmones daro patys žmonės, ar ne?

Daug intrigos. Labai daug emocijų. Ir gaila vaiko.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

SAPKOWSKI, Andrzej. Paskutinis noras [romanas]. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius: Alma littera, 2017. 334 p.

Mano vardas Geraltas iš… Ne. Tik Geraltas, Geraltas iš niekur. Raganius aš.

Kai internete rasdavau kokį rekomenduojamų fantastinių knygų sąrašą, jame neabejotinai būdavo Andrzej Sapkowski Raganius. Baisiai buvo smalsu, kuo šis ciklas toks nuostabus. O kai pamačiau naują knygų leidimą, net užėmė kvapą! Skaitysiu!

Man buvo netikėta, kad Paskutinis noras sudarytas iš trumpų istorijų (galvojau, kad bus romanas), kurias jungia dar kol kas labai paslaptingas Raganius. Vienoje istorijoje jis nugali strigą, kitoje klausosi rūmuose gyvenančios pabaisos romantiškų istorijų, dar kitoje išaiškina slaptų kėslų turintį magą. Veiklos turi sočiai, nes siaučia siaubingi laikai, aplink šlaistosi visokios baidyklės ir kiti sutvėrimai, norintys blogio. Skamba vaikiškai, ar ne?

Bet ne. Taip, visos istorijos primena tradicines pasakas, vis išlenda viena ar kita būtybė, apie kurias mielai klausydavomės vaikystėje. Tačiau, kaip žinia, pasakos nebūtinai skirtos vaikams. Ir dar, kaip žinia, labai daug priklauso nuo pasakotojo. O tas Sapkowski tai ypatingas pasakotojas. Nesistebiu, kad jis taip išgarsėjo, nes istorijos šmaikščios, netrūksta humoro ir tokios savotiškos ironijos. Šlovė nestebina. Istorija jau buvo perkelta ir į TV. Pirmieji bandymai, pasak internautų, nebuvo labai sėkmingi. Dabar projekto ėmėsi Netflix ir panašu, kad gal kas įdomaus ir gausis.

Kol kas Geraltas iš Rivijos Kvouto neaplenkė. Bet knygų dar liko, gal dar pavys.