Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji.

MAILER, Norman. Nuogieji ir  mirusieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Kaunas: kitos knygos, 2017. 644 p.

Niekas neįstengė užmigti. Išaušus bus nuleisti desantiniai kateriai, ir pirmoji puolimo grandis per bangas priplauks prie Anopopėjaus salos, o paskui briste bėgs į krantą. Visame laive, visame konvojuje aliai vienas žinojo, kad po keleto valandų kai kurie iš jų bus nebegyvi.

Iškart po to, kai grįžo iš karo, toks Normanas sėdo prie stalo ir ėmė rašyti, greitai ir įnirtingai. Netrukus, 1948 m., buvo išleista knyga, kuri iki šiol laikoma geriausiu amerikietišku romanu apie karą, kuri nuolat perleidžiama ir skaitoma visame pasaulyje, kuri jau ir mano rankose ir kurią perskaičius tikrai galima sakyti, eina sau… kokia gera knyga.

Kažkur Ramiajame vandenyne esančioje saloje amerikiečių divizija turi susikauti su japonais (japais). Divizija išsilaipina, pradeda kirsti džiungles ir tiesti kelią, rengiasi bivakus.  Žingsnis po žingsnio judama į salos gilumą. Oras šlykštus, nuotaika bjauri, vyrai šiurkštūs ir užsisklendę, nenoriai dalinasi savo jausmais. Tuos, kurie dalinasi, nejučia norisi niekinti ir atstumti. Per daug suartėsi su kitais, bus sunku, kai jie žus. Noras visų tik vienas – išlikti ir grįžti namo gyviems.

Knygoje – jokio heroizmo, didvyrių ar žygdarbių. Jokių Tom Hanks, Matt Damon, Brad Pitt ar kitų panašių amerikietiškų herojiškų personažų. Generolai, majorai, leitenantai, seržantai ir eiliniai, kiekvienas situaciją mato ir vertina kitaip. Vieną dieną žvalgų būrys (Kroftas, Henesis, Galageris, Martinesas, Rudis, Tolijas, Braunas, Hirnas, Vilsonas, Goldstinas, Ridžesas, Vaimanas, Rotas, Mineta, Pšekas, Stanlis, turėtų būti dar vienas, bet nebeatsimenu…), kaip ir reikia tikėtis, išvyksta su užduotimi. Ir nuo tada bendras teigiamas įspūdis dar patrigubėja.

Jie slinko apduję, ropšdamiesi nuo olos ant uolos, sunkiai dvėsuodami, gokčiodami iš nuovargio. Kroftas norom nenorom leido jiems kas kelios minutės atsipūsti; dabar jie ilsėdavosi tiek pat laiko, kiek būdavo žygiavę, be žado tysodavo aukštielninki, išskėtę rankas ir kojas. Kaip it Goldstinas su Ridžesu, buvo visiškai užsimiršę; sau atrodė nebe žmonės esą, o tik iškankinti organizmai. Buvo užmiršę užduotį, karą, savo praeitį, užmiršę net ką tik nueitą kelią. Bendražygiai, į kuriuos jie tolydžio atsitrenkdavo, jiems atrodė ne kas kita, o tik padūmavę erzinantys kliuviniai. Kaitri  spiginanti saulė ir svilinantys akmenys buvo kur kas pažįstamesni. Jų mintys šmaižiojo tarsi pelytė labirinte, bergždžiai mėgindamos apsistoti pirma prie pervargusių kojų virpulio, paskui prie žaizdų peršulio, ilgam susitelkdavo į skausmingas pastangas atgauti kvapą.

Knyga šiurkšti, vyriška, tiesmukiška. Neatsimenu, ar panašia tema skaičiau ką nors geriau. Iš drėgme ir karščiu tvoskiančių džiunglių kartas nuo karto leidžia ištrūkti likimo mašina arba choras. Puikūs intarpai. Norisi sužinoti apie vieną kitą žvalgą daugiau. Kitame puslapyje jis gal jau bus žuvęs.

Krisdamas Rotas išgirdo save riaumojant iš pykčio ir pats nustebo, kad gali taip garsiai rėkti. Nustėręs, apstulbęs, prieš trenkdamasis į giliai apačioje riogsančius akmenis, krito su viena mintimi. Ore besivartaliojantis žmogelis galvojo: aš noriu gyventi.

Nenoriu karo.

Reklama

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.