SARAMAGO, José. Aklumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Kaunas: kitos knygos, 2020. 294 p.
Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakom, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.
Distopija. Šiurpiai realistiška. Vieną gražią dieną žmonės pradeda akti. Tiesiog šiaip, be jokių suvokiamų priežasčių. Kuomet išsiaiškinama, kad aklumas užkrečiamas, prasideda tai, ką jau pajutome ir mes – karantinas. Ligoniai izoliuojami, bandoma atsekti galimus kontaktus ir juos taip pat atskirti nuo sveikos visuomenės.
Bet gyventojų sąmoningumu niekas netiki, todėl karantino lygis – maksimalus. Nepatinka, nesilaikysi taisyklių – šūvis į kaktą ir vienu maištautoju mažiau. Puslapis po puslapio įtampa didėja, žmogiškosios savybės, kurios paprastai slopinamos ir gerai kontroliuojamos, netrukdomos išsilaisvina ir prasideda chaosas. Gerai, kad neilgam – juk ankščiau ar vėliau, tai, kas nevaldoma, vis tiek išblėsta. Ankščiau ar vėliau…
Jau buvau pasiilgusi tų savotiškų sakinių ir išskirtinių skyrybos taisyklių. Juk ir autorius išskirtinis, nobelistas, gebantis pasakoti įspūdingas istorijas. Po intriguojančiu siužetu slepiasi visokiausi visuomenei krizės metu tenkantys iššūkiai. Kiek daug gali žmogiškumas? O kiek – laukinė žmogaus prigimtis? Šiandien ji gali labai daug. Labai. Internete ir feisbukuose – ypač. O jei ims ir iš ten ištrūks? Ar yra vilties, kad žmogiškumas laimės?
Turiu ir vadinamąjį Aklumo tęsinį – Praregėjimą. Labai labai smalsu – o kas toliau?
kaskaityti.lt 