Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.