SARAMAGO, José. Vienuolyno kronika [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 374 p.
Jie nebijojo, tiesiog buvo išsigandę savo drąsos.
Pirmas sakinys: Mūsų valdovas iš Dievo malonės karalius Jonas, penktas tuo vardu pakrikštytas sosto įpėdinis, ketina šiąnakt eiti į miegamąjį pas savo sutuoktinę doną Mariją Aną Žozefą, daugiau kaip prieš dvejus metus atvykusią iš Austrijos padovanoti infantų Portugalijos karūnai, bet ligi šios dienos vis dar nepastojusią.
Geras autorius, knygos ne skaitaliukai. Nobelis visgi.
Nežinau, nuo ko pradėti. Ar nuo siužeto, ar nuo jo pateikimo. Skaičiusiems stilius jau pažįstamas. Sakiniai ilgiausi, bet kaip įdomu skaityti! Kaip vingiuoja, vingiuoja ir išsivingiuoja pasakojimas, kaip iš detalių susidėlioja ir didingi darbai, ir paprastų žmonių gyvenimas. Ir karalių, ir varguolių, ir keistuolių…
Labai įdomus ir siužetas. Aštuonioliktas amžius, Portugalija, karalius Jonas, jo palikuonimis pradžiuginti neskubanti sutuoktinė. Tai ką dabar daryt? Duos Dievas infantą – teks karaliui pranciškonams vienuolyną statyti. Ar čia sunku pažadėti, juk neaišku, kaip čia dar bus.. Reikalai taip smagiai dėliojasi, kad pirmo šimto puslapių kaip nebūta. O čia dar į sceną žengia Baltazas ir Blimunda… O kur dar skraidantis paukštis! O inkvizicijos laužai!
Tiesa, buvo etapų, kuomet tas detalus, nors ir koks įtaigus pasakojimas pabosdavo. Arba tiesiog pradėdavo slysti pro akis, paveikslas nebesidėliodavo. Ženklas, kad knygą reikia užversti. Labai to nemėgstu, bet šiuo atveju buvo būtina. Nes dėmesio ir susitelkimo reikia.
Ai, dar. Dar labai patiko, nežinau, ar taip galima pavadinti, sarkazmas. Iš pradžių galvojau, kad autorius juokiasi iš bažnyčios. Paskui, kad iš didžiūnų ir turtuolių. Dar iš keistuolių… Paskui paaiškėja, kad iš viso pasaulio. Tai tas ypatingasis, daug ką skaudinantis stilius. Gal apie tai reiktų pasidomėti ir daugiau, tikiu, kad yra daug visko prirašyta.
Beje, feisbukas man meta visokių recenzijų apie knygą (žino mat, ką dabar skaitau). Prisipažinsiu – jas skaityti tingėjau, tad čia dėstau tik savo emociją. Kaip visada. Bet besidomintiems siūlau paskaityti ir jas – knyga lyginama su Bulgakovu, Eco, Garcia Marquez kūryba, tai tas papildomų tekstų paskaitymas daug ką papildo ir paaiškina.
Tai va. Jokio sprinto. Tik ramus pasivaikščiojimas pavasarėjančiame miške, ramiai apžiūrint kiekvieną lapelį, medį ar skruzdėlyną.
kaskaityti.lt 