Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.