McCONAGHY, Charlotte. Migracijos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 346 p.
Mama man sakydavo, kad reikia ieškoti ženklų. „Kokių ženklų?“ – paklausiau pirmąjį kartą. „Gyvenimo. Jie slypi visur“.
Pirmas sakinys: Gyvūnai miršta.
Savęs paieškos istorija labai įdomiame fone. Artima ateitis. Nyksta gyvūnai, beveik nebėra paukščių. Franė užsispyrusi moteris, jai pavyksta atrasti išlikusių poliarinių žuvėdrų pulkelį ir pritaisyti sekimo įrangą. Žuvėdros netrukus migruos, gal pavyks jas pasekti.
Pavyko. Google maps labai atsiprašė, kad šios kelionės maršruto man parodyti nepavyks. Tai lipam su Frane į žvejų laivą „Saghanis“ (pasirodo, kad tai reiškia Varnas), keliaujam paskui žuvėdras ir bandom viską įsivaizduoti. Tiesa, tas laivelis, bent iš aprašymo, neatrodo labai patikimas tokiai piligriminei kelionei. O ir pati įgula nesidžiaugia moterimi laive. Ypač tokia, kuriai rūpi kažkokių žuvėdrų pulkelis.
Tai tokia savęs suradimo istorija. Pilna prisiminimų, jausmų, apgailestavimų, nuojautų. Tylos ir uždarumo. Nepasitikėjimo. Laiko (o, jo buvo nemažai), kurio prireikia, kad vėl galėtum pasitikėti aplinkiniais.
Labai patiko. Ne, tai ne kelionės romanas, kuriame pilna įvairiausių nuotykių. Aplinkui – tik vandenynas. Mažoje uždaroje erdvėje – tik keletas bambančių vyrukų. Bet tikrai nepabodo. Yra tikslas, neaišku, ar pavyks jį pasiekti. Yra laivas ir jūrininkai – neaišku, ar užteks tvirtybės ir profesionalumo. Ir yra gyvenimas, neaišku, ar pavyks jį iš naujo sudėlioti.
Gera istorija. Būtų puikus filmas, labai norėčiau pamatyti.
kaskaityti.lt 