See L., (2007). Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė. Vilnius: Vaga, 336 p.
Anksčiau nemėgau skaityti knygų apie Rytus. Nepatiko nesuprantamos tradicijos, sunkiai perskaitomi vardai. Bet smalsumas nugalėjo, tuo labiau, kad ir knyga bibliotekoje vis badė akis.
Perskaičiau, ir visai patiko. Gal todėl, kad labai paprastas ir lengvas pasakojimas. Gal todėl, kad pasakojimas dar ir įdomus. Gal todėl, kad knyga labai moteriška. Veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus Kinijoje, pasakotoja moteris ir pasakojama apie to meto gyvenimą iš jos, moters pasaulio, kuris vyko moterų kambaryje, prie pinučių langelio.
Tiesa, vietomis knyga darydavosi nuobodoka, bet pervertus puslapį vėl intriga sugrįždavo. Knygos didžioji intriga mane nuvylė, man pasirodė tikrai labai banali. Tačiau vis tiek sužinojau apie daugelį įdomių tradicijų ir papročių. Jeigu knygoje „Šokančių žuvų trobelė“ pasakotojas buvo vyras, ir joje prisiskaičiau, apie vyrų gyvenimą, tai čia tikrai daug informacijos apie to meto moterų gyvenimą. Taigi bendras įspūdis apie knygą teigiamas: paprasta ir įdomi.
Daug žinau apie moteris ir jų kančias, tačiau beveik nieko nežinau apie vyrus. Jei vyras nebrangina savo žmonos prieš vestuves, kodėl jis turi ją branginti po vestuvių? Jei vyras vertina savo žmoną tarsi kokią vištą, kuri gali nepaliaujamai dėti kiaušinius, arba tarsi vandens buivolą, kuris gali vežti tiek, kiek jam krausi, kodėl jis turi ją vertinti labiau už tuos gyvulius? Jis gali ją vertinti net mažiau, nes ji nėra tokia drąsi, stipri, pakanti, kaip tie gyvuliai ir, be to, negali pati pramisti.
Knyga, norintiems paskaityti ką nors apie Kiniją.
kaskaityti.lt 