Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

HAIG, Matt. Vidurnakčio biblioteka [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

AŠ ESU GYVA

Pirmas sakinys: Likus devyniolikai metų iki jos apsisprendimo mirti, Nora Sid sėdėjo mažutėje šiltoje Bedfordo miesto Hazeldeno mokyklos bibliotekoje.

Knyga tokia tarsi.. biblioterapinė. Nesu specialistė, bet ji labai tiktų tiems, kurie jaučiasi nelaimingi dėl praeities, dėl neįgyvendintų norų, svajonių, ar, jų nuomone, neteisingų pasirinkimų. O tu klausai, ir nesupranti, kam visa tai. Nes nesi psichologas, nesupranti kitų žmonių ir nemoki arba tiesiog pavargsti juos guosti.

Viskas aprasta ir elementaru. Apie tai, ką seniai žinojau, ir ką, mano nuomone, turi žinoti kiekvienas žmogus. Bet… ką aš suprantu apie psichologiją, kurios nemėgstu ir ką aš žinau, kas darosi kitų žmonių galvose?

Tai gal geriau apie knygą. Norą gyvenimo sunkumai nugali ir ji patenka… ne, ne į pragarą, bet į keistą vietą, panašią į biblioteką. Ten tūkstančiai lentynų ir tūkstančiai knygų. Ir, o kaip įdomu, kiekvienoje knygoje – jos gyvenimo istorija. Tūkstančiai gyvenimų. Tūkstančiai jų variantų. Kas būtų buvę, jeigu..

O svarbiausia – gali pasirinkti kurį tik nori variantą ir sėkmingai (ar nelabai) jį nugyventi.

Bet smagu tik iš pradžių.

Po kažkelinto tai pasirinkimo pradedi suprasti, kame čia visas reikalas. Pradedi suvokti, kad tas kas būtų, jei… visai nieko vertas. Galbūt pradedi ir suprasti gyvenimą (jei tai iš vis įmanoma). Ir tuomet (jei nori), susidėlioji mintis ir pabandai dar kartą… O gal iš naujo.. O gal tiesiog paprasčiausiai toliau.

Tai va, toks skaitinys. Labai daug visokiausių situacijų. Įdomus istorijos dėstymas, daug minčių. Bet nesu nelaimingų moterų knygose mylėtoja, tai to paties rašytojo Tomas Hazardas man patiko maždaug penkis kartus labiau (nors pastarasis irgi turėjo dėl ko padejuoti).

Ką gi, Nora Sid, tikiuosi, padėsi ar jau padėjau daugeliui gyvenimo keistenybių išvargintų skaitytojų. Bet aš pati taip ir nesugalvojau, norėčiau aš į tokią biblioteką, ar ne?

„Tai geriausias gyvenimas, – tarė ji sau, dabar jau gerokai sunerimusi. – Tai geriausias gyvenimas. Aš čia lieku. Tai gyvenimas man. Geriausias gyvenimas. Geriausias gyvenimas“.

Nora suprato, kad gyvenime gali būti pats sąžiningiausias, tačiau žmonės išvysta tiesą tik tada, jeigu ji artima jų pačių realybei. Kaip rašė Toro, „svarbu ne tai, į ką žiūri, bet tai, ką matai“.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

HAIG, Matt. Kaip sustabdyti laiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 288 p.

Žmonės mato tik tai, ką nori matyti.

Pirmas sakinys: Dažnai prisimenu, ką savo Niujorko bute daugiau nei prieš šimtą metų pasakė Hendrichas.

Kai visi pradėjo kalbėti apie Vidurnakčio biblioteką, atsiminiau kitą, seniau lietuviškai išleistą autoriaus knygą. Ir net kelis atsiliepimus apie ją, kurie gal nebuvo labai teigiami, bet tikrai labai sužadino norą knygą perskaityti.

Perskaičiau. Tema nuostabi. Pasaulyje yra žmonių, sergančių paslaptinga liga. Ligos, kaip žinia, niekada daug džiaugsmo neatneša. O dar tokios ypatingos. Ja sergantys žmonės sensta, bet labai, labai lėtai. Tad XVI a. viduryje gimęs Tomas gali sėkmingai dėstyti istoriją šiuolaikiniams Londono mokinukams.

Oi, kaip buvo įdomu skaityti! Juk vieno žmogaus gyvenimas – ištisa istorija. Turėtų būti taip lengva dėstyti, o teorinę medžiagą visada gali paįvairinti savo paties atsiminimais. Bet yra keletas „bet“.

Tai skaudina. Per tiek metų daug išgyventa, daug patirta, ir daug prarasta. Ir tai pavojinga. Tokie žmonės, kaip Tomas, turi slapstytis, nes yra įdomūs visiems, tiek mokslo, tiek verslo, tiek nusikaltimų pasauliui.

Tai gražioji, įdomioji ir nuostabioji knygos pusė. Kai tikrai skaitai ir kiekvienas intarpas „iš senovės“ įtraukia ir nepaleidžia. Gausu visokių pamąstymų, žinomų ir nežinomų citatų, minčių. Kurgi ne, Tomui juk daugiau nei 400 metų….

Pats siužetas…. Na, tiesa pasakius, pabaigoje kažkur nuvažiavo ne ten, ir, tiesa pasakius, dabar jau nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Ir ta pagrindinė taisyklė – niekada neįsimylėti – tikriausiai buvo sėkmingai sulaužyta.

Bet už pačią mintį tikrai – visi 10 balų!

Keista, kaip arti yra praeitis, nors ją ir įsivaizduoji kaip labai tolimą. Keista, kaip ji gali iššokti iš sakinio ir tau smogti. Keista, kaip kiekviename daikte ar žodyje gali slypėti vaiduoklis.

Praeitis – ne kokia nors paskira vieta. Tai daugybė vietų ir visos jos pasiruošusios kiekvieną akimirką iškilti dabartyje. Vieną minutę 1590-ieji, o kitą – jau 1920-ieji. Viskas susiję. Viskas yra laiko sankaupa. Jis kaupiasi, kaupiasi ir bet kurią akimirką gali užgriūti tave nepasiruošusį. Praeitis gyvena dabartyje, kartojasi, žagsi, primindama visus dalykus, kurių seniai nebėra. Ji plūsta krauju iš kelio ženklų, užrašų ant parko suoliukų, dainų, pavardžių, veidų ir knygų viršelių. Kartais vieno medžio ar saulėlydžio vaizdas trenka tau su visų kada nors matytų medžių ar saulėlydžių jėga, ir niekaip neapsisaugosi. Neįmanoma gyventi be knygų, medžių ar saulėlydžių. Tiesiog neįmanoma.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

Frank Herbert. Kopa.

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Julia Quinn. Bridžertonai: Hercogas ir aš.

Julia Quinn. Bridžertonai: Hercogas ir aš.

QUINN, Julia. Bridžertonai: Hercogas ir aš. Dafnės istorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Dafnė krito jam į glėbį ir, iki šiol taip narsiai laikiusis, pratrūko raudoti.

Pirmas sakinys: Klaivdono grafo Saimono Arturo Henrio Ficranulfo Baseto gimimas buvo nepaprastai džiugus įvykis.

Jei nebūtų bookswapo, raudoti pratrūkčiau ir aš, tuščiai išleidusi pinigus. Tokio prasto skaitaliuko jau seniai nebuvau skaičiusi. Ir kas sudomino? Netflix ženkliukas? Viršelis? Pavadinimas, suteikiantis viltį, kad tuoj pasinersiu į didingą istorinę epopėją su visais ten lordais, hercogais, dvaro intrigomis, ir visokių ten trokštamų ir netrokštamų meilių reikalais? Na, kažko tokio kaip Dauntono abatija.

Aha, norėtum. Nieko panašaus nebuvo. Nieko įspūdingo, įdomaus ar kerinčio. Naivuoliai standartiniai veikėjai. Lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Visiškas muilo burbuliukas. Net istorinis fonas toks labai foninis, dažniausiai jo net nesijautė.

Perskaičiau iki pabaigos. Bet ne, likusių septynių knygų tai tikrai neskaitysiu.

Ir visgi vienas dalykas patiko. Skaityti buvo… linksma. Gal autorė pati jautė, kad labai jau ta istorija skysta ir išgelbėti ją gali tik… Taip, tas toks šmaikštus stilius. Kai kur tai net garsiai juokiausi. Lyg ir turėtų būti drama, bet labiau panašėja į komediją. Tai toks ir bus tas vienintelis knygos pliusas..

O didybės jokios. Išskyrus Bridžertonų šeimos medį knygos pradžioje.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

LODGE, Gytha. Stebintis slapčia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Brangioji, juk žinai, kad nė vienas iš čia neišeisim. Juk būtent taip turėtų viskas baigtis, ar ne?

Pirmas sakinys: Name pasigirdo spragtelėjimas ir jis sustingo žvelgdamas į uždarytas duris, o širdis greitai plakė.

Oi… pamiršau siužetą. Prisimenu, kad tai antroji autorės knyga, pirmoji buvo apie išleistuves atšventusį jaunimėlį. Reikia užuominos… Ai, tai juk Džona Šynsas – dar vienas nelabai laimingas tyrėjas. Gerai, kad savo slogučius gali bent laikinai pamiršti narpliodamas sudėtingas bylas.

Mintis šį kartą nėra įprasta – aplinkinams tik gerą darančiam žmogui viskas išeina į blogą. Dabar ji mirusi, o visi, jautę jos meilę ir gerumą, – įtariamieji. Įtartinos ir draugės, ir bendradarbiai, ir bendraminčiai. Visi.

Pačio detektyvo buvo mažai. Daug dėmesio psichologijai, bendravimui, tarpusavio ryšiams. Trilerio tikėtis tikrai neverta. Paslaptys… O taip, jų yra. Bet ne visos paslaptys stebinančios ir šokiruojančios. Būna ir paprastų, elementarių paslapčių. Toks jau tas gyvenimas.

Nežinau net, patiko, ar ne. Ne Paris, tikrai. Ir šiek tiek ne to tikėjausi. Bet jei užsinorėsiu dar vienos ramios, šiek tiek paslaptingos ir šiek tiek psichologinės istorijos, skaitysiu ir kitas knygas. O jų tikrai bus – patys detektyvai savo bėdų dar tikrai neišsprendė.