S. King, P. Straub. Juodasis namas.

King  S., Straub P. (2009). Juodasis namas. Kaunas: Eridanas, 458 p.

Reikėtų pradėti nuo to, kad knygą beradau pirkti vos viename knygyne. Tai, jos apimtis ir aprašymas tiesiog privalėjo garantuoti tobulą dar vieną Kingo knygą. Tikėjausi to iki pat pabaigos.

Nepaprastai jaukus miestelis, detali pažintis su kiekvienu veikėju. Įžangai skiriami net 80 psl. Žinoma, tikram Kingo gerbėjui tai ne problema, tuo labiau, kad knyga ne iš plonųjų. Vaikų grobimai, žiaurių nužudymų įrodymai, pasimetę vietiniai policininkai. Į pagalbą ateinantis Džekas Sojeris, žinoma, turintis nežemiškų galių… Veiksmas pagaliau prasideda, tačiau jis kažkoks ištęstas, kažkur jau girdėtas, elementarus. O blogiausia, visi veikėjų veiksmai ir atomazga tokie vaikiški…

Galima dar guostis, kad S. Kingo knygos tai ne tik eiliniai siaubo romanai. Kiekviename jo romane kas nors pabrėžiama: draugystė, šeimos ryšiai, vienatvė, senatvė, išsiskyrimo skausmas.  Šį kartą – tai knyga apie namų svarbą.

Mes jau kalbėjome apie nuopolį, ir dabar nelabai norėtume grįžti prie šios temos, bet jūs turbūt neneigsite, kad daugelis namų – geras būdas šito išvengti. Tai bent jau bandymas sukurti sveikai mąstančio pasaulio iliuziją. Pagalvokite apie nedidelį jaukų namelį Libertivilyje, kuriame kadaise drauge gyveno Fredas, Džiudė bei Tajus Maršalai. Tą patį galima pasakyti ir apie Deilo Hilbertsono, ir apie Džeko, ir Henrio namus. Ir apie daugelį kitų Frenč Lendingo namų. Tai odė kasdienybei, pagiriamoji giesmė proziškumui. Viską griaunantis uraganas, prasiautęs virš miesto, negali pakeisti vieno paprasto fakto: namai saugo nuo išorinių veiksnių, kukliai bei nepastebimai rūpinasi tuo. Namai – sveikos nuovokos buveinė.

Gražu, tačiau pačia istorija nusivyliau, tarsi skaityčiau ne Kingą. Knyga gera nebent tuo, kad priminė apie tikrai patikusią pirmąją dalį  („Talismaną“).