Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai.

Granauskas_SventujuGRANAUSKAS, Romualdas. Šventųjų gyvenimai [novelių apysaka]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 136 p.

Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė.  Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. (psl. 124).

Mėgstu lietuviškas knygas.  Tokias kaip ši, irgi. Nors lietuvių rašytojų kūryboje kažko ypatingai linksmo tikėtis sunkoka, tokios liūdnos ir slogios knygos nesitikėjau. Visai kaip ir neperseniausiai skaityta Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“  Paprastas ir iš pažiūros nesudėtingas tekstas jausmus ir mintis jaukia kaip reikiant. O perskaičius tiesiog net nebėra ką pridurti. Gal tik keletą citatų?

Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo. (psl. 63).

Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).

Būtų gerai tą galelį, kur dar liko, nugyventi kaip nors negraudžiai. (psl. 125).

Apie pokarį, tremtį, kolūkius prirašyta daug ir visokių knygų. Mūsų tuomet nebuvo, tad sunku ir suprasti, kas gi tuomet dėjosi? O jei ir būtumėm buvę, ar suprasti būtų lengviau?

Advertisements