Romualdas Granauskas. Trys vienatvės.

GRANAUSKAS, Romualdas. Trys vienatvės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 192 p.

Buvo kaip buvo, yra kaip yra. (psl. 29).

Dar visai neseniai vargau su lietuvių autorių knygomis. Tai neįdomi, tai per daug depresyvi, tai parašyta tokiu stiliumi, kad tik kokiai nors Nobelio komisijai ir teskaityti…

O pastaruoju metu pradėjo sektis. Viena po kitos. Gražesnė ir įdomesnė. Geresnė ir prasmingesnė. Įspūdingesnė.

Visi šitie epitetai ir tinka Romualdo Granausko novelių romanui „Trys vienatvės“. Knyga pavadinta šiuolaikiškai novelių romanu ir sudaryta iš skyrelių, pasakojančių apie atskirus autoriaus gyvenimo epizodus. Tie trumpi epizodai mane ir sužavėjo.  Ir dar pakerėjo autoriaus pasakojimo stilius.

Autoriaus kalba! Tarsi ne knygą skaitai, o klausai iškalbingo pažįstamo pasakotojo istorijų apie jaunystę. Apie vaikystės išdaigas, jaunystės meiles ir nemeiles, persikeli laiku į tą laikotarpį, kuriame beveik ir negyvenai, bet kuris puikiai pažįstamas, ir kurį puikiai atsimeni. Jei ne iš savo vaikystės, tai iš tėvų pasakojimų. Kolūkiai, darbo pirmūnai, primilžių normos ir kiti socialistinio darbo pasiekimai… Kūryba ir jos kančios:

Net vakarais Mosėdy, mažame butely pagaliau pastatytame mokytojų name, virtuvėj prie stalo, dukroms užmigus, kartais jau po vidurnakčio, kai pasidėdavau priešais tuščią popieriaus lapą ir žadėdavau kažką parašyti „sau“, – net ir tokiais vakarais, net tokioj tyloj ir vienumoj prieš akis plaukdavo dieną skaityti ar rašyti žodžiai lyg kokie titrai: …darbo žmonių gerovė… socializmo laimėjimai… liaudies ir partijos vienybė… (psl. 128),

Knygos gale skaitytojai ras šį tą ypatingo – novelę „Trys vienatvės“. Gražiai susieta su visa knyga, ši trumputė novelė atskleidžia ne tik nepaprastą autoriaus talentą, bet ir šį tą daugiau…

Visaip yra buvę. Ir taip, ir taip. (psl. 188).

Rekomenduoju skaityti.