Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis

GRANAUSKAS, Romualdas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis [apysaka]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 172 p.

Mes tą dieną užmiršom savo Bulį, mes jį tiesiog užmiršom… (psl. 162).

Ar mėgsti šunis? O gal galvoji įsigyti augintinį? Tada būtinai privalai perskaityti šią naują Romualdo Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“.

Ar šunys žino apie senatvę? Ar tiktai jaučia, kad yra nebe tokie, kaip anksčiau, bet nesupranta dėl ko? (psl. 160).

Ne, čia ne šunų auginimo vadovėlis. Ir ne kokia nors patarimų knyga. Tiesiog net neįsivaizdavau, kad galima parašyti tokią nuoširdžią knygą savo nuosavam šuniui – vokiečių tigriniam bokseriui Buliui. Gerai, kaip šeimininkas rašytojas. Ir dar ne bet koks, o geras rašytojas.

Yra vienas klausimas, kurio aš labai nemėgstu: o kokie tau buvo praėję metai? Kartais to paklausia svetimas žmogus, o jeigu nepaklausia, vieną dieną esi priverstas užduoti šį klausimą pačiam sau:
 Ai, žinai, nekokie… Niekur nebuvau išvažiavęs, du kartus gulėjau ligoninėje, šiaip visą laiką sėdėjau kambary. Kažką rašiau, bet knygos taip ir neišleidau, kažką galvojau, kažką kasdien veikiau, o ką – net pasakyti negalėčiau. Visokius niekus.
O jeigu šito paklaustum Bulio, ir jis mokėtų kalbėti, ką jis atsakytų? Ar tik neatsakytų šitaip:
 Man šitie metai neprabėgo tuščiai. Aš kiekvieną dieną labai mylėjau savo šeimininką. (psl. 161).

Ir knyga ne tik apie Bulį: ji ir apie draugystę, apie meilę apie ištikimybę. Apie žmogaus ir keturkojo ryšį. Visam gyvenimui.

Paskaityk.

Reklama